Haters and Whales

Žinot kaip sako, haters gonna hate, šiandien sulaukiau pirmųjų priekaištų savo blogo adresu. Pagrindiniai šios [ne]konstruktyvios kritikos elementai buvo šie:

1. Aš neturiu apie ką rašyti;
2. Prirašau per daug, taigi nėra tiek durnelių, kurie netingėtų skaityti mano nesąmonių;
3. Turinio trūkumą bandau dangstyti nuotraukomis;
4. Mano blogą skaito tik vienas žmogus (čia galiu drąsiai pasakyti kad tai yra netiesa – skaito bent DU. Juk blogo rašytojas irgi įeina į tą skaičių :D)

Esu žmogus, kuris oriai priima bet kokią nuomonę. Tiesiog su sad walk nueinu į vonią, ir atsukusi dušą išsiverkiu. Todėl susivaldysiu neįkėlus savo kritiko nuotraukos, kurioje jis miega apsikabinęs seilėtą pagalvę. Galbūt šito ir nebūčiau rašius, bet jau seniai apšviečiau pasaulį apie tai, ką veikiu, todėl bandau nuraminti sunerimusius. Aš gyva, sveika, ir net pakankamai geros nuotaikos. Šiek tiek kulinarinu. Mano naujausias šedevras vadinasi „Malkos po sniegu“ ir atrodo... na kaip atrodo :D  

 Skanus dalykas, reiks kartoti, jei dar kada turėsiu vyšnių. Dar labai džiaugiuosi tuo, kad mokinuosi brazdinti gitara!!
 Čia ko gero dėl to, kad mano didžiai gerbiamas draugas snobsteris ir vesternų žinovas nusprendė, kad jau geriau kęsti mano grojimą nei dainavimą. Prašė tik vieno – kad niekada, niekada nesiliaučiau dainuoti banginių dainų. Žinot, gi su šituo dalyku net kompaktus leidžia, tai labai atpalaiduoja ir ramina. Gal kas pamenat, buvo toks serialas „Vandenyno mergaitė“ apie merginą, kuri šnekėjosi su banginiu. Tai va, aš  totaliai suprantu, ką tas banginis šnekėdavo. I do speak Whalish.