Pamokančios istorijos

Darbas ore išeina į nauda kam tik nori tik ne šviesiaodžiams žmonėms. na, bet bent jau būna laiko apmąstyti gyvenimą. Tarkim vakar vienos tokios mąstymo sesijos metu svarsčiau, kad gyvūnų pasaulyje būna neką mažiau dramos nei kad tarkim žmonių. Paimkim tarkim kad ir statistinio paukščio lizdą. Staiga jame gimsta vienas miiiiližiniškas baby bird, na kaip tas 7 kilogramų kūdikis Teksase. Tėvai vos pajėgia jį išmaitinti, jis vis grėsmingiau stumia kitus paukščiukus prie lizdo krašto, o jo plunksnų raštas dar visai kitos spalvos. Tėtis Paukštis pakelią sparną prieš Mamą Paukštienę klausdamas su kokiu čia ereliu buvai man neištikima, didysis vaikas irgi ima klausinėti, ar jis kartais neįvaikintas ir tik protingosios Pelėdos įsikišimas viską išsprendžia. Pasirodo, jų lizde be jokio įspėjimo įsitaisė gegutės kiaušinis.

Gegučiui paauglystė, jis pradeda maištauti, išmeta savo brolius iš lizdo ir monopolizuoja visą medį. Jokio dėkingumo.

Žiūrim toliau.

Vėžliukai.

Ne visiems pasiseka atsidurt miesto kanalizacijoje ir mutuoti, kaip keturiems visiems pažįstamiems kovotojams už teisybę. Kiti štai pajūry, naktį, išsikapstę iš smėlio į mėnulio apšviestą paplūdimį šaukia mamytę kol užkimsta balsiukai. Kažkas atsiliepia, jie bėga jūros link, kur pasirodo, kad nuploninęs balsą juos viliojo krabas... Laimingieji pabėga į jūrą.. Šią istoriją girdėjau per Animal Planet laidą, kur interviu davė seniausias pasaulio vėžlys. Jo vardas Konstantinas, dar dabar pamenu.

Lyrauodegiai paukščiai

Įsivaizduokite. Pusę metų renčiate gražiausią pasaulio pavėsinę, apkaišiojate ją plunksnomis, blizgučiais, saldainių popieriukais, išmokstate mintinai pagroti visą Coldplay diskografiją, kadangi tai jos mylimiausia grupė, surengiate jai autorinį koncertą, o ji pasirenka kažkokį nupiepėlį kuris tesugeba sucypsėti tris akordus iš kažkokios šešiolikmečio muzikos dievuko dainelės. No ladies this year.

Įsivaizduokite. Jūs esate paukštis pačioje paauglystėje. Esate ramus ir santūrus, priešingai nei prieš tai minėtas gegutis. Jūsų broliai žiauriai gražūs, jų plunksnos geltonos, jie faini, juos visi bando paglostyti, o pamatę jus klausia, ar jūs kartais ne iš sugedusio kiaušinio išperėtas. Ir štai tėvai pasisodina tave ir sako - mes nesame tikrieji tavo tėvai. Boom. Adopted. Prie šito prisideda ir nepasitikėjimas savimi, nuolatinis pergyvenimas dėl savo svorio, grūdų slėpimas nuo mamos anties (taip mama, viską sulesiau), o tada ateina žiema, Šalta, nėra ką valgyti, o ir norėtųsi visai, kol vieną pavasarį pamatai save atsispindinčią vandenyje, tvenkinio gražuolę, kuriai kiti gulbinai siūlo iškedenti plunksnas. True story. Skaičiau vieno ornitologo knygoje. Andersenas pavardė, jei neklystu.

Gerai, šiam kartu tiek pamokomų ir kas svarbiausia tikrų istorijų iš gyvūnų gyvenimo. Kad ir kaip jums blogai, jis bent jau turite internetą. O aš turiu MP3 grotuvą ir einu toliau darbuotis. Kam įdomu, negaliu liautis klausytis šitos dainos :D