Information is power #1 ūsai

Šiandien mąsčiau apie tai, kas gali būti geriau už smagius dalykus? Tai smagūs ir naudingi dalykai.

Taigi nuo šiol, drum rolls, atsiranda naujas tagas – fun facts! Pirmajame tokio pobūdžio įraše norėčiau pakalbėti apie tai, kodėl žmonės (didžiąja dalimi vyrai) ėmė auginti ūsus.

Pirmieji įrašai apie sąmoningą veido augmenijos formavimą siekia dar šumerų laikus, kai šie didūs išradėjai šalia rašto, rato atrado ir dalyką retai akcentuojamą istorijos vadovėliuose – kasą. Taip, anksčiau kasos pynimas buvo išimtinai vyrų užsiėmimas, užuominų apie tai randama ir Gilgamešo epe, ir išlikusiose molio lentelėse. Vienoje lentelių pasakojama apie rengiamas varžybas – kas greičiau iš savo barzdos nupins tvirtą kasą. Palyginus su to laikmečio barzdomis, Antano Kontrimo veido augmenija tėra dantų šepetuko šereliai.
Tačiau kaip jau minėjau, kadangi šumerai išrado ratą, ilgos barzdos tapo nebepatogios, kadangi jas nuolatos įsukdavo. Buvo pereita prie patogesnių šukuosenų, trumpesnių ir praktiškesnių barzdų.

Iš vėliau istorijos šaltiniuose randamų dokumentų (aš kalbu apie Europos istoriją, kuri esamuoju momentu yra pagrindinė mano specializacija) arčiau prie veido plaukų priežiūros estetikos buvo priartėję graikai. Kultūringi visame kame, savo barzdas jie tvarkingai apkirpdavo, nepamiršdami ir ruožo virš viršutinės lūpos. Barzda labai praversavo dėl to, kad Graikija, kaip Europos filosofijos centras knibždėte knibždėjo mąstytojų, kurie intensyvaus mąstymo procese dažnai mėgdavo mąsliai glostyti minėtąsias tvarkingasias barzdeles ir kontempliuoti apie visatos kilmę. Tuo pačiu metu Šiauriau Europoje gyveno barbarai Normandų tautos, kuriose barzda atlikdavo maisto saugyklos vaidmenį- kariu galėdavo tapti tik tas vyras, kuris savo barzdoje sugebėdavo paslėpti bent svarą mėsos, keletą šlaunelių ar sūrio gabalų. Šiek tiek geresnė padėtis buvo vienuolynuose, kur vienuoliai ne tik tapo barzdos skutimosi pionieriais, bet ir išsiskusdavo tonzūras. Buvo sakoma, kad pamatyti daug vienuolių mėnesienuoje nulenkusių galvas – tai nepamirštamas reginys.

Bet grįžtam į Balkanus. Sokratai buvo išnuodyti, Graikiją užkariavo romėnai, kurie prieš patekdami į graikų kultūros nelaisvę, visgi spėjo įdiegti savo požiūrą į šukuosenų madas – tiksliau jokios veido augmenijos netoleravimo. Dar daug amžių prieš Petro Didžiojo karaliavimą, įvyko pirmieji prievartiniai barzdos skutimai. Taip pat vertėtų paminėti, kad laikui bėgant romėnams ėmė atsiliepti valgymas iš švininių indų ir nuolatiniai vaikščiojimai į pasimatymus su savo seserimis ir... broliais. Šiuo laikotarpiu paplito ir pirmoji depiliacija vašku, laikyta Termos lankytojo prievole.

Na, kadangi viskas ima skambėti kaip How I Met Your Mother, peršoksiu prie pirmojo oficialaus ūsoriaus. Šiek tiek priešistorės niekam nepakenkė, o dabar prie reikalo. Pirmasis žmogus, oficialiai įrašytas bažnyčios archyvuose kaip keistos, provokuojančios išvaizdos įtartinas tipas, dėl savo flambojantiškos išvaizdos (man kažkodėl LABAI patinka šitas žodis) patekęs į inkvizicijos tarnų akiratį.  What‘s the big deal? Paklaus anglakalbiai mano blogo skaitytojai.  Patys pagalvokit – šokiruojant visuomenę nueitas ilgas kelias. Na taip, jis greičiau sukasi spirale – juk Romos imperatorius, jei gerai pamenu Kaligula, buvo paskyręs konsulu arklį, bet tamsieji amžiai žmones vėl apramino. Bažnyčia turėjo tam savo priemonių. Taigi, tokia neįprasta šukuosena buvo kaip išsišokimas. Jam buvo liepta nusiskusti tuos ūsus arba prisiauginti barzdą, tačiau nė vieno nė kito jis nepadarė. Taigi susipažinkit – žmogus, apie kurį aš kalbu yra vardu Mustachijus Bakendordo iš garsios gotų riterių giminės. Sakoma, kad jo protėvis Viskeris Bakenbordo buvo vienas karaliaus Artūro riterių, vėliau gavęs žemės ir įsikūręs žemyninėje Europoje. Keli išlikę laiškai liudija, kad jis dažnai mėgdavo tepti savo plaukus kiaulės taukais, kad šie būtų paklusnūs ir dėl to pelnęs tylias savo pavaldinių pašaipas. Na o istorija su Mustachijumi yra ganėtinai paprasta. Tą mums atskleidžia išlikęs laiškas jo seseriai, ištekėjusiai už kito karaliaus vasalo riterio tolimame karalystės krašte. Laiško esmė tame, kad nors ir būdamas be galo drąsus mūšio lauke, Mustachijus turėjo vieną neįveikiamą baimę. Jis siaubingai bijojo tamsos. Taigi kartą, eidamas tamsiu koridoriumi į nenurodytą vietą, jis rankoje nešėsi lajinę žvakę, paslydo ant žiurkės ir padegė sau barzdą. Rimtesnių sužalojimų išvengė,tačiau barzda taip ir nebeataugo, liko tik plaukai virš viršutinės lūpos. Mustachijus ilgai graužėsi, kadangi stora barzda buvo jo pasididžiavimas, perduodamas iš kartos į kartą. Dar savo mirštančiam tėvui jis buvo pažadėjęs, kad niekada jos nekirps. Būtent todėl net ir verčiamas inkvizicijos, nepakluso nusiskusti savo barzdos likučių. Be jo sesers, niekas taip ir nesužinojo, kad barzda jam tiesiog neauga. Vis tik ilgainiui tokia veido plaukų kombinacija tapo pasipriešinimo inkvizicijai simboliu, o vėliau – ir nauja mada. Tik varšgas Mustachijus niekada ir nesužinojo, kokio judėjimu pradininku tapo. Kaip viename paskutinių laiškų rašė savo seseriai, „be barzdos jaučiuosi toks pats nuogas, lyg būčiau pamiršęs užsimauti kelnes“. 

Taigi o dabar šiek tai vaizdinių įrodymų, kodėl turėtume būti dėkingi Mustachijui. Su tinkama muzika, aišku