Pyragas ne iš kirvio bet panašiai

Kadangi pasipiktinę blogo skaitytojai išsakė savo poziciją, skubu taisyti savo klaidą ir įdedu  įrašą kurį per elementariausią valios trūkumą pamiršau įkelti užvakar…

Vaizdo tampa neryškus, lengvai panyrama į flashbacką.*

Ko gero kiekvienam studentui tenka susidurti su Didžiaisiais Vasaros Migravimais, (na ir žinoma Rudeniniais parmigravimais atgal, bet tai jau kita istorija). Čia iškyla didžioji problema - kur dėti šaldytuvo turinį, kuris neapaugo pelėsiais, netapo namais neatrastoms gyvybės formoms ar kokiais mini mutantais, kurie kada nors valdys pasaulį.  Sakote neįmanoma? Nematau čia jokios problemos - viską ar beveik viską galima panaudoti! Matote, Laigeris protingas, išmano biologiją (mokėsi ją visą semestrą!) todėl gali paaiškinti savo racionalumą moksliškai - net ketvirtis Laigerio yra suvalkietiška, dar pridėkime dominuojantį geną atsakingą už racionalų resursų panaudojimą, gausime 75 procentus racionalumo! Likę 25% šiaip faini.

šis įrašas - puikiai papildo ir pastąrajį, apie atidėliojimą, kadangi į mane piktai piktai žiūri prancūziškas vadovėlis, kuriame kai nematau ko gero visi žodžiai pavirsta prancūziškais keiksmažodžiais (žr. analogišką situaciją).

Prieš aprašydama savo šedevrą iš nieko, dar pridėsiu vieną įdomų faktą apie prancūzų kalbą. Man jau sakė, kad humanitaras tai diagnozė, bet na ne pati blogiausia, manau. Tai va, klausykitės: Anglų kalba mėgsta skolintis prancūziškus žodžius. Ne išimtis ir coup de grâce, kas reiškia malonės šūvį, ar prasme, kuria šis posakis žinomas šiandien, reiškinį, kuris tampa kaip mes sakome paskutiniu vinimi į karstą. Taigi anglakalbiai vartodami šią frazė dažnai pameta raidę “c”,  ir tiems, kas jų klausosi ir supranta, “malonės šūvis” tampa “riebalų sprogimu”. Va, dabar ir jūs kam galėsite papasakoti. O jei nemanote, kad verta, tai eikite žiūrėti Camelios vaistinės reklamų.

A, taip. Mano receptas. Taigi radau šaldytuve padorų kiekį šaldytos sluoksniuotos tešlos ir varškės. Žaisti su pyragėliais neturėjau kada (aš jukMOKIAUSI), taigi nusprendžiaudaryti pyragą/vyniotinį, ar kaip kitaip pavadinsite šitą nuostabų pyragą. Pati vartojau menišką pavadinimą “Atliekutis”, bet dėl neigiamų konotacijų nusprendžiau, kad reikia atsisakyti šio termino.

Taigi pirmiausia apdorojau varškę. Gerai ją ištryniau, o po to kaip sakoma, leidau šėlti stichijoms -pridėjau vanilinio cukraus, rudojo cukraus, kakavos, cinamono ir čili miltelių.

Viskas gavosi geriau nei gerai, tik kitą kartą tarp užbaiginėjamų produktų pasistengčiau turėti vieną kiaušinį.

… ir tada varškė atsidūrė ant tešlos ir tiek ją tematė, kadangi viską susukau, viršų apibarsčiau ruduoju cukrumi ir cinamonu ir išsiunčiau į orkaitę.

Už šitą nuotrauką pyragas ant manęs labai pyko.Sakė sąžinės turėk, aš toks žalias, subliuškęs ir baltas kaip moksliuko ranka. Bet aš vis tiek nufotografavau ir dar, akivaizdu, į internetą įdėjau!. Užtaginsiu ir bus tobulas nusikaltimas.

Ir štai pagaliau! Gėlės ir iškepusio pyrago kompozicija. Gavosi labai neblogai,nors įdomiausia tai, kad labiausiai jis patiko aršiausiems mano mados ir gyvenimo būdo kritikams :)
*”There are two things I remember about my childhood; I just don’t remember it being this orange…”