o taip, taip. Pamirškite Travoltą su jo sulaižytais plaukais, šokantį ‘Briliantine’ su mokinius vaidinančiais trisdešimtmečiais aktoriais. Ar legendinį Swayze’o ‘Nobody puts baby in the corner‘. Na gerai, gerai, šito nepamirškit. Yra filmų, kuriems lemta tapti vadinamais Guilty Pleasures.
O dabar įsivaizduokite filmą apie kaubojus kosmose su muzikiniais numeriais. Gauname “The American Astronaut”. Filmas, sprendžiant iš techninių sprendimų ir šiokios tokios papildomos informacijos (ką jau čia - gavau kvalifikuotą konsultaciją:)), yra ganėtinai mažo biudžeto, tačiau čia ir prasideda magija. Kaip sakoma, tiek vaikai tiek saugusieji linksmiausiai laiką praleidžia darydami dalykus, kuriems nereikia pinigų. Galbūt panašiai nutinka ir čia - filmas, akivaizdu, suktas entuziasto (Cory McAbbee - scenarijaus autorius, režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas. Tiesiog jaunesnis Vudis Allenas). Jei atvirai - specialūs efektai jį tik sugadintų.
Filmo siužetas yra ganėtinai painus. Jis įtraukia kosmosą, archetipinę gėrio ir blogio kovą, Jupiterio gamyklų darbuotojus, niekada nemačiusius moterų, vieną tarplanetinį prekeivį (C. McAbee), barus ir Veneros planetą, kurioje gyvena vien tik moterys. Kaip sako R. Zemkauskas, pakanka filmui būti nespalvotam, ir jo reitingai krenta kaip pretenzingų, intelektualų problemas gvildenačių, žodžiu, pasmerktų nežiūrėjimui.
Tačiau karts nuo karto užsinori ko nors nebanalaus. Filmo, kurio pabaigos negali nuspėti tik pamatęs ją ir jį . Filmo, kurį pažiūrėjęs nepradedi jo maišyti su kažkuo kitu jau matytu ar nepamiršti vos valandai praėjus. Ar tiesiog filmo, kurį gražu žiūrėti.
Kas dėl muzikos, ji čia originali, nes siurprizas siurprizas, Cory McAbbee dar ir grupę turi! Taip dar geriau - ji skamba vietose, laiku, limpa prie dekoracijų ir žmonių ir tampa dar vienu veikėjumi.
Vienoj labai gražioj knygoj (N. Krauss “Meilės istorija”) rašė apie vertėją, mėgusią dalinti savo verčiamiems autoriams pomirtines Nobelio premijas. Po to ėmiau svajoti apie tai, kad kada nors turėsiu savo apdovanojimus. Komisijos nariai jau kaip ir aiškūs, bet čia dar tik formalumas. Na, sprendžiant pagal mano darbinį slapyvardį (kuriuo kada nors būsiu žinoma ir pagarsėsiu kaip tai padarė koks Vytė Nemunėlis ar Bono) jiems tiktų vadintis laigeriais. And the liger goes to….
šitas filmas tikrai gautų laigerį. Nes yra visapusiškai originalus - kūrėjo fantazijos pakanka jam pačiam patikėti ir žiūrovui įtikinti, kad randiesi kosmose. smagiau apie kosmoso nuotykius galima pamatyti tik in Laser Cats.
Viena linksmiausių scenų filme.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą