Karalienės ir jų karališkos problemos

Ilgą laiką Maria Antuanetė man asocijavosi su begalve Trečiadienės iš Adamsų šeimynėlės lėle ir jos mėgstamu užsiėmimu – mažyte giljotina kirsti lėlytėms galvas. Šią istorinę figūrą į ekranus perkelti sumanė Sofia Coppola. Na, žinoma, Marija Antuanetė nėra ekrano naujokė - ji dažnai figūruoja filmuose apie Prancūzijos revoliuciją, taip pat istorijos apie deimantinio vėrinio aferą versijose.
Nors Sofia Coppola teigia, kad naudojosi istorikų paslaugomis,tačiau labiausiai įtikėtinas faktas šiame filme atrodo prabanga ir pinigų taškymas į visas keturias puses plius į orą. Filmas aiškiai tendencingas – jaučiama užuojauta vargšei būsimai karalienei, kankinamai pokylių, frigidiško vyro ir moteriškų intrigų. Apie domėjimąsi šalies reikalais užuominų rasta nedaug (išskyrus kelis Austrijos-Vengrijos pasiuntinių bandymus šį bei tą paaiškint, nors visgi labiausiai pastarojo akcentuojama problema buvo padėti Antuanetei sudominti vyrą labiau nei kad domina spynos). Ką galbūt galėčiau suprasti – tai atvykimą į svetimą šalį susipažinti su žmogum, kurio visai nepažįsti ir kuris bus tavo vyras. Čia jau loterija kaip reta, o J. Schawtzmano suvaidintas nuoboda Liudvikas XVI – tai ne prizas, kurį nurėtųsi išsukti ant Teleloto stebuklingojo rato. Tragikomiškos pusryčių scenos: karaliai sėdi, valgo tylomis, ir nežino, ką vienas kitam pasakyti, kol tuo tarpu į juos spokso šimtai dvariškių, kurie ne tik gaudo kiekvieną žodį, bet ir rytais ieško sutuokinių meilės pėdsakų jų lovose, akių.
Gal dėl turinio ir galėčiau pasiginčyti, tačiau vizualiai filmas – labai gražus, ypatingai scenos kaime, kur idiliški užmiesčio vaizdai dailiai blyksčioja ir fotogeniškai susirikiuoja prieš kameros objektyvą. Šiose scenose galima patikėti Marijos Antuanetės norėjimu atitrūkti nuo Versalio pompastikos, perukų, pudros ir dirbtinių apgamėlių.
Filme daugiausiai dėmesio skiriama ankstyvesniajam karalienės gyvenimo etapui, tokiai dekoruotai jeunesse d‘or. Tarp tūkstančių porų batelių nepastebimai įsimaišo ir pora sportbačių, suprask, gal ir būsima karalienė, bet vis tiek paauglė. Gerai, kad dar su ausinuku Nirvanos nesiklauso.
O muzika - tai labai smagus sprendimas. Daugiausiai naudotos vėlyvo devinto dešimtečio atlikėjų dainos. The Cure, New Order, etc., toks lengvai retrospektyvus muzikos fonas tampa jungtimi tarp „labai labai seniai“, iki to jau dabar atrodo netolimo „vakar“, kai žmonės ieškojo prasmės su The Smiths dainomis, svajojo apie kosmosą su Davidu Bowie, o penktadieniais būdavo įsimylėję.
Dėl pastelinių šio filmo tonų, galvoje ima suktis mintys apie rožinius debesėlius. Tiek skoniu tiek išvaizda jis primena į cukraus vatą – atsiprašau, tos milžiniškos, gėlytėm padabintos šukuosenos labai jau panašios į tokį desertą. Kas dar, filme jie valgo daaaaaug šokolado.
P.S. Ilsėdamasi nuo rėmėjų ieškojimo ir filmo kūrimo, Sofia savo malonumui rašė istoriją apie du vienišus žmones Tokijuje. Taip ir atsirado Lost in Translation. Išvada aiški – režisieriams/scenaristams tinkamas poilsis yra gyvybiškai svarbus.
jei kam nors įdomus ligerio įvertinimas, tai jis būtų 7/10.