Banali tiesa

Taip, šitas filmas apie vieną universaliųjų tiesų - nėra to blogo, kas neišeitų į gerą (arba neišeitų į [internetinį] blogą).
Wristcutters: A love story. Atradau visai netyčia, noriu nenoriu turiu už tai dėkoti vienai FB filmų mylėtojų bendruomenei.

Su rekomendacijomis draugauju atsargiai - filmus mėgstu susirasti pati,bet šitas sudomino ir štai net dviems mėnesiams nepraėjus prisiruošiau jį pažiūrėti.
Žinote tą jausmą, kai apsilankai pas ką nors svečiuose ir pamatai jų lentynoje savo mylimiausias knygas? Tai žiūrėdama šitą filmą pasijutau panašiai. Vienas veikėjas jau nuo pat pradžių įtartinai priminė Gogol Bordello lyderį Eugeną Hutzą. Jo net vardas buvo tas pats, į akis krito ryškus rusiškas akcentas, o ir ūsus jis turėjo panašiai įspūdingus (nors tikrasis Eugenas neturi tokių vešlių žandenų, ir kilęs jis yra iš Ukrainos), greit paaiškėjo, kad šitas sutapimas visai neatsitiktinis, kadangi didžioji dalis muzikos, skambanti šiame filme ir yra atliekama Gogol Bordello, o scenarijaus autorius yra geras šios grupės vokalisto draugas. Lyg to būtų maža, epizodinius vaidmenis filme atlieka Tom Waits (panašiai kaip ir  in The Imaginarium of Doctor Parnassus , čia jis viena pagrindinių herojų likimus lemiančių figūrų). Galų gale, čia vaidina ir Will Arnett, geriausiai žinomas kaip nevykėlis magas Gob Bluth trumpai gyvavusiame televizijos seriale Arrested Development. Šiame filme jis taip pat magas. Taip pat nelabai gerai valdantis savo iliuzijas. Tik fone neskamba Europe - Final Countdown. O galėtų. :)
Filmo siužetas ganėtinai originalus, nors pomirtinio pasaulio variacijų filmuose galima sutikti vienokiu ar kitokiu pavidalu ganėtinai dažnai. Taigi, pagrindinis herojus Zia nusižudo nepakėlęs fakto, kad jį paliko mergina (ša, mes tik žiūrim, o nesmerkiam), taigi po šio poelgio jis patenka į pomirtinį pasaulį, kuriame laikas ganėtinai reliatyvi sąvoka, o erdvė.. ganėtinai nyki dykynė išdeginta saulės su miestais, kuriuose galėtum įsivaizduoti žmones, besiglaudžiančius po tornado ar žemės drebėjimo. Niekam tai nėra tikrieji namai, niekas ten neatrodo patenkintas, tiesiog susitaikęs su lemtimi. Taigi Zia čia suranda draugą Eugeną, su juo leidžia savo nykų laisvą laiką nuo darbo Kamikazee Pizza picerijoje, kol nesužino, kad jo ex nusižudo tepraėjus mėnesiui po jo mirties.Sutapimas? Jis aišku pamano, kad ne. Todėl jis įkalbina Eugeną vykti kartu su juo ( geriausias argumentas pasaulyje - tu vis tiek neturi ką veikt) ieškoti Zios ex ir jo kančių priežasties. Čia prasideda road trip dalis, kurioje jie sutinka Mikal, ieškančią „valdžios”, kuriai norėtų paaiškinti, kad ji visai nebandė nusižudyti. Na patys suprantante, kas su kuo galų gale ir kaip išsispręs,bet ir tokiu atveju šį filmą verta žiūrėti. Vien tik dėl po priekine mašinos sėdyne esančios juodosios skylės, vis surijančios Eugeno akinius ir kitus nerangiai Zios pamestus daiktus. Nors jie negali šypsotis (tiesiog fiziškai negali), danguje virš jų naktį nebūna žvaigždžių,o ir visi jų turimi daiktai atrodo kaip patekę čia po savižudybės ar bent ilgokai naudoti prieš atsiduriant šiame alternatyviame pasaulyje, bet filmas tikrai mielas ir gražus. Aišku neatmetu galimybės, kad po dviejų Larso Von Triero filmų iš eilės, bet koks filmas atrodo daugiau ar mažiau pozityvus.  Apibendrinant, rašyčiau aštuonis su puse nes šiek tiek primena Interstate 60 ir dėl to kad kartais, nors ir labai saikingai, švysteli made in Hollywood etiketė.

Tegyvuoja Gogol Bordello už šitą dainą.

Pyragas ne iš kirvio bet panašiai

Kadangi pasipiktinę blogo skaitytojai išsakė savo poziciją, skubu taisyti savo klaidą ir įdedu  įrašą kurį per elementariausią valios trūkumą pamiršau įkelti užvakar…

Vaizdo tampa neryškus, lengvai panyrama į flashbacką.*

Ko gero kiekvienam studentui tenka susidurti su Didžiaisiais Vasaros Migravimais, (na ir žinoma Rudeniniais parmigravimais atgal, bet tai jau kita istorija). Čia iškyla didžioji problema - kur dėti šaldytuvo turinį, kuris neapaugo pelėsiais, netapo namais neatrastoms gyvybės formoms ar kokiais mini mutantais, kurie kada nors valdys pasaulį.  Sakote neįmanoma? Nematau čia jokios problemos - viską ar beveik viską galima panaudoti! Matote, Laigeris protingas, išmano biologiją (mokėsi ją visą semestrą!) todėl gali paaiškinti savo racionalumą moksliškai - net ketvirtis Laigerio yra suvalkietiška, dar pridėkime dominuojantį geną atsakingą už racionalų resursų panaudojimą, gausime 75 procentus racionalumo! Likę 25% šiaip faini.

šis įrašas - puikiai papildo ir pastąrajį, apie atidėliojimą, kadangi į mane piktai piktai žiūri prancūziškas vadovėlis, kuriame kai nematau ko gero visi žodžiai pavirsta prancūziškais keiksmažodžiais (žr. analogišką situaciją).

Prieš aprašydama savo šedevrą iš nieko, dar pridėsiu vieną įdomų faktą apie prancūzų kalbą. Man jau sakė, kad humanitaras tai diagnozė, bet na ne pati blogiausia, manau. Tai va, klausykitės: Anglų kalba mėgsta skolintis prancūziškus žodžius. Ne išimtis ir coup de grâce, kas reiškia malonės šūvį, ar prasme, kuria šis posakis žinomas šiandien, reiškinį, kuris tampa kaip mes sakome paskutiniu vinimi į karstą. Taigi anglakalbiai vartodami šią frazė dažnai pameta raidę “c”,  ir tiems, kas jų klausosi ir supranta, “malonės šūvis” tampa “riebalų sprogimu”. Va, dabar ir jūs kam galėsite papasakoti. O jei nemanote, kad verta, tai eikite žiūrėti Camelios vaistinės reklamų.

A, taip. Mano receptas. Taigi radau šaldytuve padorų kiekį šaldytos sluoksniuotos tešlos ir varškės. Žaisti su pyragėliais neturėjau kada (aš jukMOKIAUSI), taigi nusprendžiaudaryti pyragą/vyniotinį, ar kaip kitaip pavadinsite šitą nuostabų pyragą. Pati vartojau menišką pavadinimą “Atliekutis”, bet dėl neigiamų konotacijų nusprendžiau, kad reikia atsisakyti šio termino.

Taigi pirmiausia apdorojau varškę. Gerai ją ištryniau, o po to kaip sakoma, leidau šėlti stichijoms -pridėjau vanilinio cukraus, rudojo cukraus, kakavos, cinamono ir čili miltelių.

Viskas gavosi geriau nei gerai, tik kitą kartą tarp užbaiginėjamų produktų pasistengčiau turėti vieną kiaušinį.

… ir tada varškė atsidūrė ant tešlos ir tiek ją tematė, kadangi viską susukau, viršų apibarsčiau ruduoju cukrumi ir cinamonu ir išsiunčiau į orkaitę.

Už šitą nuotrauką pyragas ant manęs labai pyko.Sakė sąžinės turėk, aš toks žalias, subliuškęs ir baltas kaip moksliuko ranka. Bet aš vis tiek nufotografavau ir dar, akivaizdu, į internetą įdėjau!. Užtaginsiu ir bus tobulas nusikaltimas.

Ir štai pagaliau! Gėlės ir iškepusio pyrago kompozicija. Gavosi labai neblogai,nors įdomiausia tai, kad labiausiai jis patiko aršiausiems mano mados ir gyvenimo būdo kritikams :)
*”There are two things I remember about my childhood; I just don’t remember it being this orange…”

Neatidėliotina pagalba atidėliojantiems

Ko gero dažnam tenka nugirsti tas lengvai banalokas frazes kaip menas gyventi, menas mėgautis (maistu/gėrimais/švelniomis voveryčių uodegėlėmis, etc.) taigi nusprendžiau vieną įrašą paskirti didžiam atidėliojimo menui.

Pasiteisinti sau, kodėl nesimokai, nerašai darbų, kurių galiojimo laikas baigiasi rytoj ar netvarkai kitokių nelabai malonių reikalų, kuriuos gyvenimas verčia daryti, kartais nebūna lengva. Taigi pateikiu sąrašą veiklos, kuri padės pratempti laiką ir kiek galima labiau nutolinti tą nemalonų REIKIA.

• išvalyti šaldytuvą. Juk pats puikiai supranti, kad dar pora dienų, ir tas surūgęs jogurtas su nuožmaus biologinio ginklo jėga išsiverš lauk. Net jei ir ne, ar draudžiama pasvajoti.
• nušluostyti dulkes. iš pradžių galima jose ką nors ir parašyti. Keletas keiksmažodžių, Mantas/Tomas/Ugnė wuz herr, galų gale sukurti haiku, kuriame retoriškai paklaustumėte, iš kur po velniais tos visos dulkės atsiranda.
• pasidaryti sąrašą filmų ir knygų, kuriuos žiūrėsite, kai atliksite visas kankinančias pareigas, išlaikysite egzaminus, etc.
• Sudaryti juodąjį sąrašą. Taip, žinau, tam visada pritrūksta laiko. Pagalvokite, kaip dažnai save keikiate, kai pasisveikinate su žmogumi, o po to prisimenate, kad ant jo pykstate.
• Cha.lt. Visas praėjusios savaitės archyvas su video klipais, nuotraukų galerijomis, na ir aišku nepatingėkite permesti akimis šiukšlynėlio.
• Ir šiaip, prasineškite savo įprastu internetiniu maršrutu. tarkim Facebook, Delfi, Lamebook, lrytas, gmail, youtube, etc. Kažkur girdėjote, kad Zvonkė apsivilko provokuojančią suknelę. Privalote surasti tą straipsnį.
• Nevalingai užsiniūniavę dainą, bandykite prisiminti, kaip ji vadinasi ir kur ją girdėjote. Nesvarbu, kiek laiko tai atims ir kiek jėgų kainuos. Viskas dėl tokio kilnaus tikslo.
• Pasiimkite laikraštį ir nuspalvinkite visas ertmes antraštėse ant P,B,R,A,etc raidžių.
• Seniai sportavote. Padarykite penkis atsilenkimus ir liaukitės.
• fotografuokite savo kojas, rankas, ir visus daiktus, kurie pateks į objektyvą. Sukurkite aplanka Feisbuke ir pavadinkite jį kaip nors a le Kasdienybės menas.
• Kad jau esate feisbuke, patikrinkite anketas žmonių, su kuriais nebendravote mažiausiai penkis metus. Pažiūrėkite kaip jiems sekasi, kiek svorio priaugo ir šiaip ką veikia. Tegyvuoja privatumo spragos!
• Nusipirkite šokoladą, kad galėtumėte save pamaloninti, kai pagaliau atliksite visus juodus darbus. Pusę suvalgykite iškart. Taip jis taps puikia motyvacija. Ar šiaip bus skanu. Manasis su migdolais.
• Susitvarkykite darbastalio piktogramas, nes nutiks TAIP.
• Įsijunkite Angry Birds. Jei nepereinate paskutinio lygio, gerinkite praėjusių lygių rezultatus.
• Sukurkite blogo įrašą nelaimės draugams.
• Kurį laiką sėdėkite ir nieko nedarykite - jūs ką tik padarėte gerą darbą. Apdovanojimas - dar šokolado.

Kiekvienam savas kinas

Chacun son cinema - tai trumpučių, vos trijų minučių trukmės filmukų kompiliacija, kurta žinomų režisierių. Savo tris minutes jie paskyrė žiūrovui. Kas jis toks – sinefilas, mėgėjas, kokia filmo žiūrėjimo kultūra, kokius katarsius ir nušvitimus jie patiria, kaip tai paveikia jų gyvenimus, kas tai – jų ateitis, dabartis, žvilgsnis į pasaulį ar giliau į save.

Filmas buvo kurtas Kanų kino festivalio šešiasdešimtojo jubiliejaus proga. Galbūt dėl to, o gal ir ne, žmonės kine dažnokai žiūrėjo Godardą. Kino teatro kasinininkė Končialovskio epizode žiūrėjo Felinio „Aštuonis su puse“, mažieji kino mylėtojai – Čapliną. Kad kinas yra kažkas daugiau nei judantys paveiksliukai bandė įrodyti bent du kino kūrėjai – jų herojai buvo akli. Žiūrint filmą išryškėjo labai aiški tendencija – moterys yra laikomos labai emocionaliomis žiūrovėmis – daugelyje epizodų jos verkė. Nuoširdžiausi kino gerbėjai – vaikai. Jiems kinas – tai stebuklas, šventė, nuotykis. Vyrai kinuose tyliai įsimyli, bando apvogti jau minėtas emocionaliąsias moteriškes, prisimena vaikystę arba galvoja apie ateitį.
Žmogiška ir gražu. Laigeris rašo devynis.

Andrei Konchalovsky "Dans le noir"

                                                     Nanno Moretti "Diaro di uno Spettatore"

                                                      Yimou Zhang "En Regardant le Film"

Takeshi Kitano "One Fine Day"

Kur jos dingsta?

Aš nežinau, kaip dažnai statistiniai piliečiai susiduria su šita problema, bet garbės žodis, kažkas vagia mano kojines. Ne šiaip vagia, bet tiesiog jas išporuoja. Nežinau, kokie dievai renkasi kojinių aukas, bet c’mon, tos rudos buvo mano mėgstamiausios.

O gal:

Karalienės ir jų karališkos problemos

Ilgą laiką Maria Antuanetė man asocijavosi su begalve Trečiadienės iš Adamsų šeimynėlės lėle ir jos mėgstamu užsiėmimu – mažyte giljotina kirsti lėlytėms galvas. Šią istorinę figūrą į ekranus perkelti sumanė Sofia Coppola. Na, žinoma, Marija Antuanetė nėra ekrano naujokė - ji dažnai figūruoja filmuose apie Prancūzijos revoliuciją, taip pat istorijos apie deimantinio vėrinio aferą versijose.
Nors Sofia Coppola teigia, kad naudojosi istorikų paslaugomis,tačiau labiausiai įtikėtinas faktas šiame filme atrodo prabanga ir pinigų taškymas į visas keturias puses plius į orą. Filmas aiškiai tendencingas – jaučiama užuojauta vargšei būsimai karalienei, kankinamai pokylių, frigidiško vyro ir moteriškų intrigų. Apie domėjimąsi šalies reikalais užuominų rasta nedaug (išskyrus kelis Austrijos-Vengrijos pasiuntinių bandymus šį bei tą paaiškint, nors visgi labiausiai pastarojo akcentuojama problema buvo padėti Antuanetei sudominti vyrą labiau nei kad domina spynos). Ką galbūt galėčiau suprasti – tai atvykimą į svetimą šalį susipažinti su žmogum, kurio visai nepažįsti ir kuris bus tavo vyras. Čia jau loterija kaip reta, o J. Schawtzmano suvaidintas nuoboda Liudvikas XVI – tai ne prizas, kurį nurėtųsi išsukti ant Teleloto stebuklingojo rato. Tragikomiškos pusryčių scenos: karaliai sėdi, valgo tylomis, ir nežino, ką vienas kitam pasakyti, kol tuo tarpu į juos spokso šimtai dvariškių, kurie ne tik gaudo kiekvieną žodį, bet ir rytais ieško sutuokinių meilės pėdsakų jų lovose, akių.
Gal dėl turinio ir galėčiau pasiginčyti, tačiau vizualiai filmas – labai gražus, ypatingai scenos kaime, kur idiliški užmiesčio vaizdai dailiai blyksčioja ir fotogeniškai susirikiuoja prieš kameros objektyvą. Šiose scenose galima patikėti Marijos Antuanetės norėjimu atitrūkti nuo Versalio pompastikos, perukų, pudros ir dirbtinių apgamėlių.
Filme daugiausiai dėmesio skiriama ankstyvesniajam karalienės gyvenimo etapui, tokiai dekoruotai jeunesse d‘or. Tarp tūkstančių porų batelių nepastebimai įsimaišo ir pora sportbačių, suprask, gal ir būsima karalienė, bet vis tiek paauglė. Gerai, kad dar su ausinuku Nirvanos nesiklauso.
O muzika - tai labai smagus sprendimas. Daugiausiai naudotos vėlyvo devinto dešimtečio atlikėjų dainos. The Cure, New Order, etc., toks lengvai retrospektyvus muzikos fonas tampa jungtimi tarp „labai labai seniai“, iki to jau dabar atrodo netolimo „vakar“, kai žmonės ieškojo prasmės su The Smiths dainomis, svajojo apie kosmosą su Davidu Bowie, o penktadieniais būdavo įsimylėję.
Dėl pastelinių šio filmo tonų, galvoje ima suktis mintys apie rožinius debesėlius. Tiek skoniu tiek išvaizda jis primena į cukraus vatą – atsiprašau, tos milžiniškos, gėlytėm padabintos šukuosenos labai jau panašios į tokį desertą. Kas dar, filme jie valgo daaaaaug šokolado.
P.S. Ilsėdamasi nuo rėmėjų ieškojimo ir filmo kūrimo, Sofia savo malonumui rašė istoriją apie du vienišus žmones Tokijuje. Taip ir atsirado Lost in Translation. Išvada aiški – režisieriams/scenaristams tinkamas poilsis yra gyvybiškai svarbus.
jei kam nors įdomus ligerio įvertinimas, tai jis būtų 7/10.

Miuziklas tikriems vyrams

o taip, taip. Pamirškite Travoltą su jo sulaižytais plaukais, šokantį ‘Briliantine’ su  mokinius vaidinančiais trisdešimtmečiais aktoriais. Ar legendinį Swayze’o ‘Nobody puts baby in the corner‘. Na gerai, gerai, šito nepamirškit. Yra filmų, kuriems lemta tapti vadinamais Guilty Pleasures.

O dabar įsivaizduokite filmą apie kaubojus kosmose su muzikiniais numeriais. Gauname “The American Astronaut”. Filmas, sprendžiant iš techninių sprendimų ir šiokios tokios papildomos informacijos (ką jau čia - gavau kvalifikuotą konsultaciją:)), yra ganėtinai mažo biudžeto, tačiau čia ir prasideda magija. Kaip sakoma, tiek vaikai tiek saugusieji linksmiausiai laiką praleidžia darydami dalykus, kuriems nereikia pinigų. Galbūt panašiai nutinka ir čia - filmas, akivaizdu, suktas entuziasto (Cory McAbbee - scenarijaus autorius, režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas. Tiesiog jaunesnis Vudis Allenas). Jei atvirai - specialūs efektai jį tik sugadintų.

Filmo siužetas yra ganėtinai painus. Jis įtraukia kosmosą, archetipinę gėrio ir blogio kovą, Jupiterio gamyklų darbuotojus, niekada nemačiusius moterų, vieną tarplanetinį prekeivį (C. McAbee), barus ir Veneros planetą, kurioje gyvena vien tik moterys. Kaip sako R. Zemkauskas, pakanka filmui būti nespalvotam, ir jo reitingai krenta kaip pretenzingų, intelektualų problemas gvildenačių, žodžiu, pasmerktų nežiūrėjimui.

Tačiau karts nuo karto užsinori ko nors nebanalaus. Filmo, kurio pabaigos negali nuspėti tik pamatęs ją ir jį . Filmo, kurį pažiūrėjęs nepradedi jo maišyti su kažkuo kitu jau matytu ar  nepamiršti vos valandai praėjus. Ar tiesiog filmo, kurį gražu žiūrėti.

Kas dėl muzikos, ji čia originali, nes siurprizas siurprizas, Cory McAbbee dar ir grupę turi! Taip dar geriau - ji skamba vietose, laiku, limpa prie dekoracijų ir žmonių ir tampa dar vienu veikėjumi.

Vienoj labai gražioj knygoj (N. Krauss “Meilės istorija”) rašė apie vertėją, mėgusią dalinti savo verčiamiems autoriams pomirtines Nobelio premijas. Po to ėmiau svajoti apie tai, kad kada nors turėsiu savo apdovanojimus. Komisijos nariai jau kaip ir aiškūs, bet čia dar tik formalumas. Na, sprendžiant pagal mano darbinį slapyvardį (kuriuo kada nors būsiu žinoma ir pagarsėsiu  kaip tai padarė koks Vytė Nemunėlis ar Bono)  jiems tiktų vadintis laigeriais. And the liger goes to….

šitas filmas tikrai gautų laigerį. Nes yra visapusiškai originalus - kūrėjo fantazijos pakanka jam pačiam patikėti ir žiūrovui įtikinti, kad randiesi kosmose. smagiau apie kosmoso nuotykius galima pamatyti tik in Laser Cats.

Viena linksmiausių scenų filme.

Jei būčiau hipsterė,

sakyčiau va, prašom graži daina, bet jūs ko gero niekada apie ją negirdėjot. Poor fellas. 

Manifestai

Jei esi didis menininkas, tavo pareiga kaip ir savaime tampa naujos meno srovės išradimas. Todėl lengvai pavydžiu visiems, kas gali pasirašyt po kuo nors, vadinamu Manifestu. Kad ir po kuo pasirašysi su tokiu pavadinimu Lietuvoj, aišku būsi pavėlavęs mažiausiai šimtą metų. Na gerai gerai, įvertinkime technologijas, leisiuos į kompromisą dėl mažesnio metų skaičiaus. Keturvėjininkai, dadaistai, futuristai. Naujos formos, idėjos, dinamika, veržlumas. Mano manifestas būtų - daryk viską, kad tik nereiktų daryti to, ko nenori (šiuo atveju -étudier français).

Taigi, jei atsiras tokių, kurie čia kažką skaitys, voila manasis manifestas.

Žmonės yra tai, ką jie mėgsta. Jie yra gabaliukai, surinkti iš filmų, dainų, citatų, vaizdų, garsų ir žmonių, kuriuos mėgsta ir nemėgsta.  Na, tai nereiškia, kad jei žiūri Naisių vasarą (God forbid), esi koks nors Anuprėlis ar kitas to serialo personažas.

The Art of Doing Nothing - knygos, filmai, muzika ir viskas, kas palengvins mano ateities biografams suprasti, kas per asmenybė aš buvau prieš tapdama legenda. Jau dabar artimieji grobsto mano daiktus ir tikisi ateityje juos brangiai parduoti. Dantų šepetuką tenka pirkti naują kone kas savaitę.

Bet aš nesiskundžiu.

Tai buvo mano Naujųjų metų pasižadėjimas. O man metai būna nauji tol, kol ateina jų gruodis. Kitaip ir neišmokau. Bet nieko tokio. Būna žmonių, kurie apsimeta, kad neegzistuoja šeštadieniai. Būna tokių, kurie bijo plėšyti kalendoriaus lapelius. O laike, gyvate tu, kaip pasakytų Suopis ir Rambynas Ramonai.

Pabaigai - pasiskaitykit Jimo ( vėliau ir pažiūrėkit)