Why The Secret Life of Words is one of the best films I've seen

*Warning. This review will make sense if you have already seen the film. Otherwise, you will leave this page knowing more or less much of its plot and my interpretation of it. I leave it to your discretion.*

This year, the film The Secret Life of Words celebrates its 10th anniversary. For a person like me, who measures her life with films (and coffee spoons) this seems to be a lot. And it’s been five years since I first saw this film too. Some films just ricochet and do not leave any mark on the surface of your psyche. Some films stay longer as perfect guilty pleasures, always conveniently the same, whenever you revisit them. And then there are the films that form the foundation for who we are, unbeknownst to their creators, they create tiny earthquakes in our inner universes and inspire us whenever we watch them again & again. And that’s the difference between a cosy guilty pleasure film that remains unchanged for better and for worse like some kind of stock character which will tell you the very same thing you expect from them every single time. I don’t know how many times I’ve seen this film already but I guess the break between the last two times has been considerable enough for me to see so many new things so I will be out with them and move on. Till the next time, as it seems to be my personal equivalent of Don  Quixote, multifaceted and embedding so many texts, intertexts and subtexts.

One should never... give a book as a present
 to someone who spends too much time alone.

I remember the first time I watched it, I liked that it had a happy-ending. I’m a die-hard fan of period drama (and Jane Eyre particularly, but I’ll talk about her some other time, even though I can see some allusions in this film as well. Or maybe I see Jane everywhere. Who knows) and the craving for some cathartic experiences that come only after watching a good tragedy has not been known to me yet in its full power, beauty and force. So yes, on this shallow level it was enough for me. That and Tom Waits’ All the World is Green. And so I am watching this film again and it strikes me that there is no happy ending in this film. In the most general conventional sense, a happy-ending is when two heroes wind up together after some adventures and problems thrown at them by the world and the society. And here we have some two completely damaged people who can try to be together but might never know whether it will work out or not, because as Hanna says, her tears might fill up the room and they’ll both drown. Much is lost. Joseph might be (and of course is) more responsible for his own misfortunes and his suffering lies in knowing that and feeling enormous guilt for it, and “learning to live with the dead” as he puts it so gracefully.

Hanna (Sarah Polley)  and Joseph (Tim Robbins)

Hannah has her own ghosts (we can even literally hear one of them, the creepy-voiced girl she imagines) and her own old self, killed by the suffering that almost destroyed her soul and body. She now feels survivor’s guilt, living in her own tiny world, “killing time before time kills her”. The deafness helps her. She states that when she does not want to listen to something, she simply switches her hearing aid off and boom! She is in an isolated silent island surrounded by noise, conversations,chit-chats, conventionalities and politeness that cannot reach her. And who could blame her. And this particular isolation sends her off to the fatal meeting with Joseph. People are afraid of those who are silent. Because in silence (and this is the first of things I gathered from the film about it) every word possible. By uttering a word you destroy the silence and limit all of its capacity to some particular words. That's why I have a technique I call Schrodinger's technique. Whenever someone pisses me off, I ignore it. This might seem I surrender and maybe I do. But I also do not give a definite answer and leave the meanings of my silence limitless. 

Anyways, so she’s been working for four years in some plant making, I don’t know what, ropes? I never really get it but that’s not the point. So she’s a good worker but her anti-socialness makes her seem like a ticking bomb so she is sent off to some sea-side holiday. She’s always alone to the extent it seems so tragic, seeing a little figure moving around like a frightened animal with nothing but a ghost of a never-born daughter to talk to and her counselor whom she calls but does not talk to just to clock out at the end of the day that she’s still alive. She seemingly hates the idea of prolonged vacation because idle time makes her to face her demons which does not seem to be a tempting opportunity. So when at the Chinese restaurant she overhears a guy complaining on the phone that he has to find a nurse on a short notice, we have a sweet twist of fate, because like in some dramatic films, where someone’s choking/having a heart attack/ stab wound and  people shout “is there a doctor on the plane/at the restaurant/mini golf course, she just simply offers her services because as it turns out, she used to be a nurse once. And looking after some guy is a more promising perspective than staring at the hotel wall with no place to hide from yourself.

So here we have a burn victim on the oil rig who must be taken care of before he can be moved back to the land.

Joseph is this injured bedridden man who’s temporarily lost his sight and contains a solid collection of burns and some broken bones. Because there was an accident and he tried to save his friend. He didn’t. But he is something different than a hero. His condition is rather a purge by fire sort of thing (that’s one of the things it has in common with Jane Eyre) because as we later find out, the man was his best friend who threw himself into fire intentionally. Because Joseph betrayed him with his wife.

And here they meet, Joseph wakes up to find a nurse instead of the doctor and attacks her with trite nonsense as if all he’s got is only a bloody splinter or a sprained ankle. The power balance is completely in Hanna’s favour. She is in charge, there’s no need to follow social conventions and there are not many people around. She does not tell him anything besides asking some health-related questions and here we get a glimpse into the real condition of Joseph when he asks, “Why you won't you tell me your name?” and he seems vulnerable because Hanna refuses to serve as a distraction and play along. Then with the irony understandable (at that time) only to him, he asks Hanna whether her name is by any chance Cora. Well of course it isn’t, it’s Hanna, but she agrees being called that. The dichotomous nature of the life on the oil rig and the secret lying behind the tragedy that has struck this place starts Hanna’s awakening. The snippets of information that reaches her from other members, the telephone message on the phone and the death of the man tells one story but the persistent silence of Joseph about these matters means that he is at the centre of it all. She knows more than Joseph thinks she does and she uses this information to find out his side of the story without being intrusive. He doesn’t want to speak about  it. But he does not lie about it either. This creates trust, and Hanna starts to enjoy herself maybe because she knows that this sort of intimacy is short-lived; his condition does not get any better and he’ll have to be removed from the rig soon. So just before his removal, she opens to him in a-night-before-execution manner baring all the secrets and describing all her demons so vividly that even temporarily blind Joseph is able to see their colours. So here we have a wonderfully written climatic monologue crafted by Coixet and delivered by Sarah Polley with stunning authenticity. It reveals that Hanna is the survivor/victim of the Balkan Wars. She suffered monstrous atrocities and somehow survived and carried herself through the day with all joie de vivre drained from her, struggling to stay alive day after day. And so after all these years, she selected Joseph as her confidant. Coixet devices the film perfectly. For most of the film we can only speculate what tragedy hit Hanna, seeing the full extent of its impact and which finally explodes in so much heart-breaking sorrow you are eventually relieved that she had it all out. And here we have a bit of didactics which overexplains everything that we have already seen and is completely redundant. We don’t have to see thousands of video tapes holding accounts of tragedies that people survived. We see Hanna and her sparrow-like fragility can say more than a dialogue about genocides that no ones remember but the survivors. Anyways, Ms. Coixet probably had her own agenda or lack of trust in her audience, but other than that, the ending was very satisfying, to say the least.

We get that Hanna has some feelings for Joseph but I guess she does not also want to be needed as a nurse but rather as a woman so she puts the intimacy that ignited between them thorough the test, trying to find out will it survive the transplantation from the isolated oil rig greenhouse to the mainland. What is more Hanna listened to the message on Joseph’s phone so many times she knows it by heart so there's another matter she leaves him to settle besides fighting his own demons. But… In a manner worthy of Amelie Poulain herself, she leaves him enough clues to find her again… if he wants. And needless to say he does. And now Joseph can take care of her. Which he also does. And thus we learn about pain, tragedy, sorrow and hope.

Jane Eyre ir kodėl kai kurie dalykai yra amžini

Ignorance is bliss. Sako žmonės, kurie kažką išmano. Nors žinojimą ir nežinojimą galima sukurti visai neblogą ir tarpusavyje susišnekančią komandą. Jei per daug pripainiojau, skubu paaiškinti. Kalbėsiu apie filmus, mažiausiai kelis. Ir šiai minčiai iliustruoti pradėsiu nuo to, kuris mažiausiai susijęs su visais likusiais.

Kai buvau maža, dar kokių septynių ar aštuonių, rodė tokį filmą apie demonišką berniuką vardu Junior. Džiunoras. Kartu su tokiu isteriškai šnekančiu aktorium Gilbert Gottfried. Tai va, tas filmas tada man juokingiausias dalykas pasaulyje, juokingesnis net už italo Fantocio ar pliko vyro iš Anglijos nuotykius. Taip. Mano skonis tada buvo keistas. Kadangi niekam ne paslaptis, kad nėra tokio filmo, kurį per televiziją pamatytum tik vieną kartą, tą sunkų vaiką visai netyčia užtikau bėgiodama po kanalus po nežinau kiek metų. Lėkštesnio ir siaubingesnio dalyko jau senokai nebuvau mačiusi. Akis badė ne tik turinys, bet ir forma. Ką galiu pasakyti praeities Laigeriui? Žiūrėk mažiau televizoriaus.

Tačiau lygiai  taip pat pamenu filmą, kurio nė pavadinimo nežinojau, bet metai po metų galvoje gyveno scena apie vyrą, kuris išsikasė ilgą tunelį, pabėgo iš kalėjimo ir lyjant lietui stovėjo iškėlęs rankas į dangų.  Po to tą filmą mačiau bent kelis kartus, negana to, skaičiau novelę, pagal kurią jis buvo sukurtas. Taip taip, garsusis Šošenkas, kuris dar man visai mažai užstrigo kaip kažkas nerealaus. Nors prisiminiau tik detales ir tai ne viską supratau.

Kokia šio rašinėlio mintis? Kad kartais mes ką nors renkamės instinktyviai ir tai atsiperka arba ne. Kad kartais mes išaugame savo pomėgius.O kartais ne. Kiek iš mūsų turėjo Eminemo periodą? Kiek turėjo Linkin parkų ar šiaip metalo? Kam jie vis dar patinka? Nesijaudinkit, Bieberio nesiklausau, tiesiog ko gero sąmoningai ar ne, mes muziką renkamės kaip garso takelį savo gyvenimui. Dar ir dabar dainos, kurių klausiausi prieš kelis metus vasarą man kartais daugiau sukelia prisiminimus nei norą tiesiog dar kartą jų paklausyti, nes jos nebeskamba taip pat. Smerkit man už klišę, bet šiandien jau girdėjau ir pati pakartosiu – du kartus į tą pačią upę neįlipsi. Nors lieka ir dainų, kurios išeina atostogų, sugrįžta, vėl išeina ar kurių nesiklausai nes jos daugiau ar mažiau sukasi nuolatos in a mental gramophone. Ir kurios augant skamba kitaip todėl lieka. Taip ir su filmais – vienus mėgsti kad ir kiek beaugtum, kad ir kaip juos sugadintų ... akademinės žinios.

Ko gero labiausiai nuo šio fenomeno mano gyvenime kenčia vargšė našlaitė Džeinė Eir.

Mūsų draugystė prasidėjo nuo vieno nelabai didelio miesto bibliotekos. Dažnai girdėjau – Omg, kokia gera knyga, bet apie kiek daug dalykų taip girdime, ir kokie subjektyvūs jie būna. Tarkim atsiprašau žmogaus, kuris skaitys ir atpažins čia save, bet kad ir kiek mieloji man aiškini kad naujas Nightwish albumas bus geras, aš tikrai jo neklausysiu jei prieš tai neteks pralaimėti kokių lažybų :D

Vieta flashbakui

Laigeris dar visai niolikmetis, mokosi paskutinės klasėse, jam saikingai atseikėta paaugliškų dramų nuo kurių norėtųsi užsimiršti, o kadangi draugai daro per mažai blogos įtakos ar bent jau daro bet ne į tą pusę. O ką daro žmonės kai jiems blogai? Bėga į alternatyvią geresnę realybę. Ar bent jau paprastesnę. Tai taip ir susikirto mūsų su Džeine keliai. Aš skaičiau knygą po knygos, o kai pradėjau skaityti ją, nepaleisdavau iš rankų. Kažkokiu stebuklingu būdu iki to laiko buvau mačiusi tik gabaliuką ekranizacijos, tad skaitymas nebuvo vizualiai užterštas jokiais įvaizdžiais ir teikė gryną malonumą (su šituo reiškiniu susidūriau, kai skaičiau Rita Hayworth and Shawshank Redemption – kur Redas yra raudonplaukis airių palikuonis, o aš vis tiek vaizdavausi jį kaip Morganą Freemaną :D) . Istorija nebuvo labai banali, pakankamai negirdėta, tuo labiau, kad net ir šiuolaikiniame kine, kuris sukasi vien tik iš banalių siužetų ar visais įmanomais būdais perdirbtų istorijų, gali rasti geriausiu atveju tik ekranizacijas, o ne kokius „Niu Jorkas. 2005. Vargšė našlaitė meksikiečių imigrantė Juanita Eiraro atvyksta dirbti į valstijas ir įsidarbina pas turtingą našlį, kuris turi paslaptį“. Na ok, siužetas skamba banaliai ir ko gero yra ne kartą naudotas, bet tai tiesiog šabloniškas siužetas kinui, galbūt artimas motyvu, nes tikroji Džeinė gali atsiskleisti tik tam tikrame erdvės ir laiko santykyje. Bent aš taip manau.

Taigi kaip minėjau, ši knyga man buvo nuostabi istorija, puikiausias ‚kaltas malonumas‘, ir nesigėdinu to pasakyti, toks yra ir dabar. Apskritai, to vadinamo guilty pleasure temą žadu išplėtoti vėliau – visi mes juos turime, šiek tiek gėdijamės ar ne, ir jau vien tai apie mus šį tą pasako. O tęsiant apie Džeinę, amžina taisyklė sako, kad geriausi dalykai tampa klasika. Jais sekama, jie kopijuojami iki begalybės kol tampa simboliais. Jie analizuojami, narstomi po kaulelį, juose ieškoma prasmės, jie interpretuojami visais įmanomais būdais ir ne visi atlaiko išbandymą, nebent esi pasiryžęs ignoruoti viską, ką sužinai.

Pirmasis išbandymas, kurį patyrė Džeinė mano akyse buvo teksto analizės kursas, kurį turėjau pernai. Jame daug kalbėjome apie gotiką, baironiškuosius didvyrius, charakteringus bruožus ir tai mane privertė nemaloniai pasimuistyti – Džeinė turėjo daugelį charakteringų gotikai bruožų – tipišką baironišką didvyrį su tamsia praeitimi ir paslaptimi bei kalte, jauną nekaltą merginą, tamsią pilį, audras, didingus bet niūrius kraštovaizdžius, sapnus, pamišėlę (kuri davė pavadinimą garsiam feministiniam veikalui ‚Madwoman in the attic‘), daugelį įvaizdžių, kurie man Džeinėje atrodė tokie natūralūs, o juos pasirodo naudojo kelios kartos to žanro rašytojų apie daugiau nei penkias dešimtis metų ir pasiekė net Edgarą Alaną Poe, įkvėpė Varną ir daugelį kitų nerealių kūrinių (simboliška, bet E.A. Poe teigė, kad literatūra neturi būti apie kasdienybę, kad joje žmonės turi rasti pribėgą, kitokį pasaulį, kuriame galėtų pasislėpti nuo realybės  - taigi, Džeinės žanras, pagal bendriausius kanonus tam puikiai tinka). Visi mūsų ko gero patiria tą jausmą, išeidami iš vaikystės į paauglystę supranta, kad jų tėvai yra tik žmonės, kurie klysta ir ne visada gali viską išspręsti. Arba kai žmogus, kurį laikai išskirtiniu pasirodo banalesnis už Scary Movie siužetą. Bet atleisti galima daug ką, tuo labiau, kad Džeinės magnetizmas pranoksta bet kokio žanro ribas.

.                     Žinoma, iš mūsų laiko perspektyvos jame netrūksta lengvo banalumo. Pavyzdžiui, epizodas, kuriame Ročesterio balsas per didžiausius atstumus pasiekia Džeinę. Toks nepaprasto ryšio tarp mylimųjų akcentavimas atrodo kiek per akivaizdus, jam trūksta subtilumo. Bet čia ko gero net ne kartų, o šimtmečių skirtumas. Juk ir kita garsi rašytoja  Džeinė Austen jau rašydama savo laiku propagavo senamadiškas vertybes ir ignoravo  ryškias naujos visuomenės formavimosi tendencijas, bet jos siužetai neretai dirbami, perdirbami, pritaikomi šiandienai ir tokie laiko patikrinti, kad dar ilgai bus naudojami. Džeinė Austen, beje, irgi nusipelnė šiokių tokių atskirų pastebėjimų apie, kad kartais viskas ne taip romantiška, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, bet paliksiu tai kitam įrašui.

Antras išbandymas buvo visos matytos ekranizacijos, kadangi po kai kurių visgi teko išgraužinėti užsilikusius įspūdžius. Kai kurių mačiau tik tiek kiek leido scenos jutubėje. Kitas- visas, o yra ir tokių (tiksliau tokia), kurią moku kone mintinai. Ilgai mąsčiau – rašyti chronologine tvarka ar pagal sudėtingą ir įmantrią laigerio vertinimo sistemą. Laimėjo pirmoji.

Laigerio namuose, beje, greit bus rengiamas Džeinės Eir ekranizacijų festivalis. Norinčius prašome registruotis komentaruose. Keli laimingieji bus atrinkti ir burtų keliu.

Na o dabar – Laigerio gidas į Džeinės Eir pasaulį

·        1943 Joan Fontaine and Orson Welles. Iš pradžių turiu pridurti, kad esu žiauriai kibi dalykuose, kurie liečia kastingą – jei darai filmą tik iš garsių pavardžių, laigerio pritarimo negausi. Šioje adaptacijoje Džeinei aštuoniolikos niekaip neduosi. Fontaine buvo 25 filmuojant šį filmą. Kaip pamatysime vėliau, dar ne pats blogiausias variantas. Bet tokį pasirinkimą galima suprasti – kinas tais laikais buvo dar ganėtinai jaunas ir kriterijai kiti. Bet iš šios Džeinės lūpų tariami legendiniai žodžiai na tai kas, kad aš negraži ir paprasta, skamba ironiškai. Welles‘o Ročesteris pakankamai tamsus, bet nepakankamai charizmatiškas. Filmas labai gražus, tačiau vis tiek atrodo panašus į dar vieną meilės istoriją su gotikos elementais, besibaigiančią priartintu bučiniu. Jaučiausi šioks toks deja vu, nemenkas panašumas į prieš keturis metus pasirodžiusį debiutinį  Hičkoko darbą Rebeka (1939) , tiek motyvais tiek tuo, kad abiejuose filmuose yra Joan Fontaine, gotiškas namas, nujaučiamas paslaptingos moters egzistavimas ir praeities tragedija. Apibendrinant, ši versija atspindi daugiau filmavimo nei adaptuojamojo kūrinio laiką. Laigeris rašo 8.

·        Čia vieta versijoms, kurias demonstratyviai ignoruoju kaip mėgėjiškas blogąja prasme. Šešiasdešimtmečiai Ročesteriai, trisdešimtmetės Džeinės bei Džeinės su MAKIAŽU IR PEŠIOTAIS ANTAKIAIS bei laku supurkštais plaukais.

·        1983 Zelah Clarke and Timothy Dalton. Šilčiau, nors Ročesteriui trūksta tamsaus  Welles‘o nuožmumo ir valdingumo ir šiaip sunku nepastebėti teatro aktoriui būdingų manierų. Čia yra epizodų, kurių nerasi knygoje, bet jie neiškrenta iš bendro konteksto. Džeinė atrodo šiek tiek flegma  o veiksmas tiek dinamiškas kiek sekmadienio popietė senelių namuose, bet po kelių dešimtmečių, tai pirmas vertas dėmesio darbas.8.

·        1996. Charlotte Gainsbourg and William Hurt. Su prancūzišku akcentu šnekanti Džeinė niekada nuotaikos neturintis Ročesteris. Garbė žodis, ar scenaristai dirbo atsidarę santrauką wikipedioj ar panašiam tų laikų jos atitikmenyje? Žiūrint į šią porą atrodo, kad jie abu pavargę nuo gyvenimo o nuo tos meilės jiems daugiau skauda nei gera. Net Ročesterio afera su svečiais Tornfilde neatrodo įtikinama. Minorinis filmo tonas užkerta kelią plėtoti daugeliui temų, svarbių norint atskleisti šios istorijos esmę. 7

·        2006 Ruth Wilson and Toby Stephens. Ačiū BBC. Ir čia laigerio objektyvumui atėjo galas ir tenka prisipažinti, kad visos versijos yra vertinamos pagal šią. Tobulas duetas, tobula dinamika, tobuli aktoriai. Ruth Wilson Džeinė yra protinga, miela, nedaug temačiusi mergina, kuri bando kažkaip kabintis į gyvenimą. Visas jos gyvybingumas atskleidžiamas sąveikoje su Ročesteriu, jis padeda jai atsiskleisti žiūrovui ir pačiai sau. Juk mes patys nežinome, kaip elgsimės vienoje ar kitoje situacijoje ir ko galime iš savęs tikėtis, kol kas nors nenutinka. Tas kas nors Džeinei ir yra Ročesteris. Ūmus, nervingas, ryškiai turintis patirties ir ne tik aplinkybių bet ir savo nevaldomos aistros auka. Čia jis vienas tų ypatingai žavių žmonių, kurie tokie patrauklūs, kad jiems gali atleisti daugelį ydų. Gotikos šioje versijoje mažiau, ji trunka keturias valandas, per kurias spėjama atskleisti ir santykių evoliuciją, ir praeities vingius ir leisti Džeinei pakankamai atsidžiaugti nepriklausomos moters gyvenimu. Spėkit kiek rašau. 10 aišku.

·   2011 Michael Fassbinder and MiaWasikowska. Australė ir vokietis, režisuota amerikiečio. Šios versijos labai laukiau. Galbūt man, pripratusiai, prie keturių valandų versijos, tai buvo panašu į sutrumpintą istorijos atpasakojimą, bet dabar, kai jau apsipratau, tai viskas labai vietoje ir laiku. Wasikowska puikiai tinka Džeinės Eir vaidmeniui, gal kartais jai ir pritrūksta gyvybės ir atrodo, kad ji nuolatos kovoja su dusinančiu korsetu –kuris kurį, bet kol kas laimi Mia. Ročesteris nuožmus, ūmus, radęs galimybę pagaliau būti laimingu ir siekiantis to bet kokia kaina. Bet Jane jam pasako – padaryčiau dėl tavęs viską, ką būtų teisinga padaryti.Taigi, kad ir kaip jos širdis plyšta, kad ir kaip jai gaila jo, kaip sako Toby Stephens apie Ročesterį , ‚he needs to go an extra mile“.

Šis kūrinys nepaprastas – skaitant pirmą kartą į akis krenta dalykas, prie kurio mes ko gero atpratom – akcentuojama tai, kad jie abu nėra gražūs, kad ji mažutė, smulki ir pilka (iš išorės) o jis enigmatiškas, traukiantis ir nenuspėjamas, bet net pati Džeinė niekada neveidmainiauja ir nesako jam, kad jis gražus. Pažiūrėkite bet kokį filmą šiandien – ar yra kas nors svarbiau už išvaizdą? Net ir pamilęs kokią akiniuotą merginą su kabėm, herojus už tai būna apdovanotas stebuklinga jos permaina (nuimami akiniai ir paleidžiami plaukai, plius modernesni drabužiai). Džeinės Eir istorijos ašis yra du žmonės, kurie iš pirmo žvilgsnio yra siaubingai nesuderinami ji tik guvernantė be jokių pajamų (tais laikais ponai RETAI vesdavo merginas dėl pajamų – juk apie gražuolę Blanche Ingram ponia Fairfax irgi sako – kokia ji graži, bet neturi nė cento, o tai būtume seniausiai šventę vestuves), jis gerokai vyresnis, visko matęs, patyręs ir dar aišku (SPOILER ALERT) vedęs. Bet jie abu vienas kitą supranta, abu randa vienas kitame to, ko jiems trūko ir dėl to yra stipresni už visus kitus, nes pasirenka būti laimingi nepaisydami jokių socialinių prietarų. Būtent todėl Džeinė pabaigoje ir gali ištarti garsiausią frazę visoje knygoje – READER, I MARRIED HIM.

Tai tiek. Jei sunku, norisi atsipūst, pabėkit į laikus, kurie buvo velniškai sunkūs, bet  per beveik dviejų šimtų metų filtrą atrodo kaip idealistiškas, paprastesnis pasaulis. Juk tik su vyno taure ir tik vienam ar dviem vakarams. Pigu kaip ir atostogauti prie lango.

Banali tiesa

Taip, šitas filmas apie vieną universaliųjų tiesų - nėra to blogo, kas neišeitų į gerą (arba neišeitų į [internetinį] blogą).
Wristcutters: A love story. Atradau visai netyčia, noriu nenoriu turiu už tai dėkoti vienai FB filmų mylėtojų bendruomenei.

Su rekomendacijomis draugauju atsargiai - filmus mėgstu susirasti pati,bet šitas sudomino ir štai net dviems mėnesiams nepraėjus prisiruošiau jį pažiūrėti.
Žinote tą jausmą, kai apsilankai pas ką nors svečiuose ir pamatai jų lentynoje savo mylimiausias knygas? Tai žiūrėdama šitą filmą pasijutau panašiai. Vienas veikėjas jau nuo pat pradžių įtartinai priminė Gogol Bordello lyderį Eugeną Hutzą. Jo net vardas buvo tas pats, į akis krito ryškus rusiškas akcentas, o ir ūsus jis turėjo panašiai įspūdingus (nors tikrasis Eugenas neturi tokių vešlių žandenų, ir kilęs jis yra iš Ukrainos), greit paaiškėjo, kad šitas sutapimas visai neatsitiktinis, kadangi didžioji dalis muzikos, skambanti šiame filme ir yra atliekama Gogol Bordello, o scenarijaus autorius yra geras šios grupės vokalisto draugas. Lyg to būtų maža, epizodinius vaidmenis filme atlieka Tom Waits (panašiai kaip ir  in The Imaginarium of Doctor Parnassus , čia jis viena pagrindinių herojų likimus lemiančių figūrų). Galų gale, čia vaidina ir Will Arnett, geriausiai žinomas kaip nevykėlis magas Gob Bluth trumpai gyvavusiame televizijos seriale Arrested Development. Šiame filme jis taip pat magas. Taip pat nelabai gerai valdantis savo iliuzijas. Tik fone neskamba Europe - Final Countdown. O galėtų. :)
Filmo siužetas ganėtinai originalus, nors pomirtinio pasaulio variacijų filmuose galima sutikti vienokiu ar kitokiu pavidalu ganėtinai dažnai. Taigi, pagrindinis herojus Zia nusižudo nepakėlęs fakto, kad jį paliko mergina (ša, mes tik žiūrim, o nesmerkiam), taigi po šio poelgio jis patenka į pomirtinį pasaulį, kuriame laikas ganėtinai reliatyvi sąvoka, o erdvė.. ganėtinai nyki dykynė išdeginta saulės su miestais, kuriuose galėtum įsivaizduoti žmones, besiglaudžiančius po tornado ar žemės drebėjimo. Niekam tai nėra tikrieji namai, niekas ten neatrodo patenkintas, tiesiog susitaikęs su lemtimi. Taigi Zia čia suranda draugą Eugeną, su juo leidžia savo nykų laisvą laiką nuo darbo Kamikazee Pizza picerijoje, kol nesužino, kad jo ex nusižudo tepraėjus mėnesiui po jo mirties.Sutapimas? Jis aišku pamano, kad ne. Todėl jis įkalbina Eugeną vykti kartu su juo ( geriausias argumentas pasaulyje - tu vis tiek neturi ką veikt) ieškoti Zios ex ir jo kančių priežasties. Čia prasideda road trip dalis, kurioje jie sutinka Mikal, ieškančią „valdžios”, kuriai norėtų paaiškinti, kad ji visai nebandė nusižudyti. Na patys suprantante, kas su kuo galų gale ir kaip išsispręs,bet ir tokiu atveju šį filmą verta žiūrėti. Vien tik dėl po priekine mašinos sėdyne esančios juodosios skylės, vis surijančios Eugeno akinius ir kitus nerangiai Zios pamestus daiktus. Nors jie negali šypsotis (tiesiog fiziškai negali), danguje virš jų naktį nebūna žvaigždžių,o ir visi jų turimi daiktai atrodo kaip patekę čia po savižudybės ar bent ilgokai naudoti prieš atsiduriant šiame alternatyviame pasaulyje, bet filmas tikrai mielas ir gražus. Aišku neatmetu galimybės, kad po dviejų Larso Von Triero filmų iš eilės, bet koks filmas atrodo daugiau ar mažiau pozityvus.  Apibendrinant, rašyčiau aštuonis su puse nes šiek tiek primena Interstate 60 ir dėl to kad kartais, nors ir labai saikingai, švysteli made in Hollywood etiketė.

Tegyvuoja Gogol Bordello už šitą dainą.

Kiekvienam savas kinas

Chacun son cinema - tai trumpučių, vos trijų minučių trukmės filmukų kompiliacija, kurta žinomų režisierių. Savo tris minutes jie paskyrė žiūrovui. Kas jis toks – sinefilas, mėgėjas, kokia filmo žiūrėjimo kultūra, kokius katarsius ir nušvitimus jie patiria, kaip tai paveikia jų gyvenimus, kas tai – jų ateitis, dabartis, žvilgsnis į pasaulį ar giliau į save.

Filmas buvo kurtas Kanų kino festivalio šešiasdešimtojo jubiliejaus proga. Galbūt dėl to, o gal ir ne, žmonės kine dažnokai žiūrėjo Godardą. Kino teatro kasinininkė Končialovskio epizode žiūrėjo Felinio „Aštuonis su puse“, mažieji kino mylėtojai – Čapliną. Kad kinas yra kažkas daugiau nei judantys paveiksliukai bandė įrodyti bent du kino kūrėjai – jų herojai buvo akli. Žiūrint filmą išryškėjo labai aiški tendencija – moterys yra laikomos labai emocionaliomis žiūrovėmis – daugelyje epizodų jos verkė. Nuoširdžiausi kino gerbėjai – vaikai. Jiems kinas – tai stebuklas, šventė, nuotykis. Vyrai kinuose tyliai įsimyli, bando apvogti jau minėtas emocionaliąsias moteriškes, prisimena vaikystę arba galvoja apie ateitį.
Žmogiška ir gražu. Laigeris rašo devynis.

Andrei Konchalovsky "Dans le noir"

                                                     Nanno Moretti "Diaro di uno Spettatore"

                                                      Yimou Zhang "En Regardant le Film"

Takeshi Kitano "One Fine Day"

Karalienės ir jų karališkos problemos

Ilgą laiką Maria Antuanetė man asocijavosi su begalve Trečiadienės iš Adamsų šeimynėlės lėle ir jos mėgstamu užsiėmimu – mažyte giljotina kirsti lėlytėms galvas. Šią istorinę figūrą į ekranus perkelti sumanė Sofia Coppola. Na, žinoma, Marija Antuanetė nėra ekrano naujokė - ji dažnai figūruoja filmuose apie Prancūzijos revoliuciją, taip pat istorijos apie deimantinio vėrinio aferą versijose.
Nors Sofia Coppola teigia, kad naudojosi istorikų paslaugomis,tačiau labiausiai įtikėtinas faktas šiame filme atrodo prabanga ir pinigų taškymas į visas keturias puses plius į orą. Filmas aiškiai tendencingas – jaučiama užuojauta vargšei būsimai karalienei, kankinamai pokylių, frigidiško vyro ir moteriškų intrigų. Apie domėjimąsi šalies reikalais užuominų rasta nedaug (išskyrus kelis Austrijos-Vengrijos pasiuntinių bandymus šį bei tą paaiškint, nors visgi labiausiai pastarojo akcentuojama problema buvo padėti Antuanetei sudominti vyrą labiau nei kad domina spynos). Ką galbūt galėčiau suprasti – tai atvykimą į svetimą šalį susipažinti su žmogum, kurio visai nepažįsti ir kuris bus tavo vyras. Čia jau loterija kaip reta, o J. Schawtzmano suvaidintas nuoboda Liudvikas XVI – tai ne prizas, kurį nurėtųsi išsukti ant Teleloto stebuklingojo rato. Tragikomiškos pusryčių scenos: karaliai sėdi, valgo tylomis, ir nežino, ką vienas kitam pasakyti, kol tuo tarpu į juos spokso šimtai dvariškių, kurie ne tik gaudo kiekvieną žodį, bet ir rytais ieško sutuokinių meilės pėdsakų jų lovose, akių.
Gal dėl turinio ir galėčiau pasiginčyti, tačiau vizualiai filmas – labai gražus, ypatingai scenos kaime, kur idiliški užmiesčio vaizdai dailiai blyksčioja ir fotogeniškai susirikiuoja prieš kameros objektyvą. Šiose scenose galima patikėti Marijos Antuanetės norėjimu atitrūkti nuo Versalio pompastikos, perukų, pudros ir dirbtinių apgamėlių.
Filme daugiausiai dėmesio skiriama ankstyvesniajam karalienės gyvenimo etapui, tokiai dekoruotai jeunesse d‘or. Tarp tūkstančių porų batelių nepastebimai įsimaišo ir pora sportbačių, suprask, gal ir būsima karalienė, bet vis tiek paauglė. Gerai, kad dar su ausinuku Nirvanos nesiklauso.
O muzika - tai labai smagus sprendimas. Daugiausiai naudotos vėlyvo devinto dešimtečio atlikėjų dainos. The Cure, New Order, etc., toks lengvai retrospektyvus muzikos fonas tampa jungtimi tarp „labai labai seniai“, iki to jau dabar atrodo netolimo „vakar“, kai žmonės ieškojo prasmės su The Smiths dainomis, svajojo apie kosmosą su Davidu Bowie, o penktadieniais būdavo įsimylėję.
Dėl pastelinių šio filmo tonų, galvoje ima suktis mintys apie rožinius debesėlius. Tiek skoniu tiek išvaizda jis primena į cukraus vatą – atsiprašau, tos milžiniškos, gėlytėm padabintos šukuosenos labai jau panašios į tokį desertą. Kas dar, filme jie valgo daaaaaug šokolado.
P.S. Ilsėdamasi nuo rėmėjų ieškojimo ir filmo kūrimo, Sofia savo malonumui rašė istoriją apie du vienišus žmones Tokijuje. Taip ir atsirado Lost in Translation. Išvada aiški – režisieriams/scenaristams tinkamas poilsis yra gyvybiškai svarbus.
jei kam nors įdomus ligerio įvertinimas, tai jis būtų 7/10.

Miuziklas tikriems vyrams

o taip, taip. Pamirškite Travoltą su jo sulaižytais plaukais, šokantį ‘Briliantine’ su  mokinius vaidinančiais trisdešimtmečiais aktoriais. Ar legendinį Swayze’o ‘Nobody puts baby in the corner‘. Na gerai, gerai, šito nepamirškit. Yra filmų, kuriems lemta tapti vadinamais Guilty Pleasures.

O dabar įsivaizduokite filmą apie kaubojus kosmose su muzikiniais numeriais. Gauname “The American Astronaut”. Filmas, sprendžiant iš techninių sprendimų ir šiokios tokios papildomos informacijos (ką jau čia - gavau kvalifikuotą konsultaciją:)), yra ganėtinai mažo biudžeto, tačiau čia ir prasideda magija. Kaip sakoma, tiek vaikai tiek saugusieji linksmiausiai laiką praleidžia darydami dalykus, kuriems nereikia pinigų. Galbūt panašiai nutinka ir čia - filmas, akivaizdu, suktas entuziasto (Cory McAbbee - scenarijaus autorius, režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas. Tiesiog jaunesnis Vudis Allenas). Jei atvirai - specialūs efektai jį tik sugadintų.

Filmo siužetas yra ganėtinai painus. Jis įtraukia kosmosą, archetipinę gėrio ir blogio kovą, Jupiterio gamyklų darbuotojus, niekada nemačiusius moterų, vieną tarplanetinį prekeivį (C. McAbee), barus ir Veneros planetą, kurioje gyvena vien tik moterys. Kaip sako R. Zemkauskas, pakanka filmui būti nespalvotam, ir jo reitingai krenta kaip pretenzingų, intelektualų problemas gvildenačių, žodžiu, pasmerktų nežiūrėjimui.

Tačiau karts nuo karto užsinori ko nors nebanalaus. Filmo, kurio pabaigos negali nuspėti tik pamatęs ją ir jį . Filmo, kurį pažiūrėjęs nepradedi jo maišyti su kažkuo kitu jau matytu ar  nepamiršti vos valandai praėjus. Ar tiesiog filmo, kurį gražu žiūrėti.

Kas dėl muzikos, ji čia originali, nes siurprizas siurprizas, Cory McAbbee dar ir grupę turi! Taip dar geriau - ji skamba vietose, laiku, limpa prie dekoracijų ir žmonių ir tampa dar vienu veikėjumi.

Vienoj labai gražioj knygoj (N. Krauss “Meilės istorija”) rašė apie vertėją, mėgusią dalinti savo verčiamiems autoriams pomirtines Nobelio premijas. Po to ėmiau svajoti apie tai, kad kada nors turėsiu savo apdovanojimus. Komisijos nariai jau kaip ir aiškūs, bet čia dar tik formalumas. Na, sprendžiant pagal mano darbinį slapyvardį (kuriuo kada nors būsiu žinoma ir pagarsėsiu  kaip tai padarė koks Vytė Nemunėlis ar Bono)  jiems tiktų vadintis laigeriais. And the liger goes to….

šitas filmas tikrai gautų laigerį. Nes yra visapusiškai originalus - kūrėjo fantazijos pakanka jam pačiam patikėti ir žiūrovui įtikinti, kad randiesi kosmose. smagiau apie kosmoso nuotykius galima pamatyti tik in Laser Cats.

Viena linksmiausių scenų filme.