demotyvuojantis postas

Gyvenu neplautų puodukų karalystėje, aplink kalnai popieriaus. Chaosas glemžiasi mano kambarį atgal į jo pirminį būvį.

Jane Eyre ir kodėl kai kurie dalykai yra amžini

Ignorance is bliss. Sako žmonės, kurie kažką išmano. Nors žinojimą ir nežinojimą galima sukurti visai neblogą ir tarpusavyje susišnekančią komandą. Jei per daug pripainiojau, skubu paaiškinti. Kalbėsiu apie filmus, mažiausiai kelis. Ir šiai minčiai iliustruoti pradėsiu nuo to, kuris mažiausiai susijęs su visais likusiais.

Kai buvau maža, dar kokių septynių ar aštuonių, rodė tokį filmą apie demonišką berniuką vardu Junior. Džiunoras. Kartu su tokiu isteriškai šnekančiu aktorium Gilbert Gottfried. Tai va, tas filmas tada man juokingiausias dalykas pasaulyje, juokingesnis net už italo Fantocio ar pliko vyro iš Anglijos nuotykius. Taip. Mano skonis tada buvo keistas. Kadangi niekam ne paslaptis, kad nėra tokio filmo, kurį per televiziją pamatytum tik vieną kartą, tą sunkų vaiką visai netyčia užtikau bėgiodama po kanalus po nežinau kiek metų. Lėkštesnio ir siaubingesnio dalyko jau senokai nebuvau mačiusi. Akis badė ne tik turinys, bet ir forma. Ką galiu pasakyti praeities Laigeriui? Žiūrėk mažiau televizoriaus.

Tačiau lygiai  taip pat pamenu filmą, kurio nė pavadinimo nežinojau, bet metai po metų galvoje gyveno scena apie vyrą, kuris išsikasė ilgą tunelį, pabėgo iš kalėjimo ir lyjant lietui stovėjo iškėlęs rankas į dangų.  Po to tą filmą mačiau bent kelis kartus, negana to, skaičiau novelę, pagal kurią jis buvo sukurtas. Taip taip, garsusis Šošenkas, kuris dar man visai mažai užstrigo kaip kažkas nerealaus. Nors prisiminiau tik detales ir tai ne viską supratau.

Kokia šio rašinėlio mintis? Kad kartais mes ką nors renkamės instinktyviai ir tai atsiperka arba ne. Kad kartais mes išaugame savo pomėgius.O kartais ne. Kiek iš mūsų turėjo Eminemo periodą? Kiek turėjo Linkin parkų ar šiaip metalo? Kam jie vis dar patinka? Nesijaudinkit, Bieberio nesiklausau, tiesiog ko gero sąmoningai ar ne, mes muziką renkamės kaip garso takelį savo gyvenimui. Dar ir dabar dainos, kurių klausiausi prieš kelis metus vasarą man kartais daugiau sukelia prisiminimus nei norą tiesiog dar kartą jų paklausyti, nes jos nebeskamba taip pat. Smerkit man už klišę, bet šiandien jau girdėjau ir pati pakartosiu – du kartus į tą pačią upę neįlipsi. Nors lieka ir dainų, kurios išeina atostogų, sugrįžta, vėl išeina ar kurių nesiklausai nes jos daugiau ar mažiau sukasi nuolatos in a mental gramophone. Ir kurios augant skamba kitaip todėl lieka. Taip ir su filmais – vienus mėgsti kad ir kiek beaugtum, kad ir kaip juos sugadintų ... akademinės žinios.

Ko gero labiausiai nuo šio fenomeno mano gyvenime kenčia vargšė našlaitė Džeinė Eir.

Mūsų draugystė prasidėjo nuo vieno nelabai didelio miesto bibliotekos. Dažnai girdėjau – Omg, kokia gera knyga, bet apie kiek daug dalykų taip girdime, ir kokie subjektyvūs jie būna. Tarkim atsiprašau žmogaus, kuris skaitys ir atpažins čia save, bet kad ir kiek mieloji man aiškini kad naujas Nightwish albumas bus geras, aš tikrai jo neklausysiu jei prieš tai neteks pralaimėti kokių lažybų :D

Vieta flashbakui

Laigeris dar visai niolikmetis, mokosi paskutinės klasėse, jam saikingai atseikėta paaugliškų dramų nuo kurių norėtųsi užsimiršti, o kadangi draugai daro per mažai blogos įtakos ar bent jau daro bet ne į tą pusę. O ką daro žmonės kai jiems blogai? Bėga į alternatyvią geresnę realybę. Ar bent jau paprastesnę. Tai taip ir susikirto mūsų su Džeine keliai. Aš skaičiau knygą po knygos, o kai pradėjau skaityti ją, nepaleisdavau iš rankų. Kažkokiu stebuklingu būdu iki to laiko buvau mačiusi tik gabaliuką ekranizacijos, tad skaitymas nebuvo vizualiai užterštas jokiais įvaizdžiais ir teikė gryną malonumą (su šituo reiškiniu susidūriau, kai skaičiau Rita Hayworth and Shawshank Redemption – kur Redas yra raudonplaukis airių palikuonis, o aš vis tiek vaizdavausi jį kaip Morganą Freemaną :D) . Istorija nebuvo labai banali, pakankamai negirdėta, tuo labiau, kad net ir šiuolaikiniame kine, kuris sukasi vien tik iš banalių siužetų ar visais įmanomais būdais perdirbtų istorijų, gali rasti geriausiu atveju tik ekranizacijas, o ne kokius „Niu Jorkas. 2005. Vargšė našlaitė meksikiečių imigrantė Juanita Eiraro atvyksta dirbti į valstijas ir įsidarbina pas turtingą našlį, kuris turi paslaptį“. Na ok, siužetas skamba banaliai ir ko gero yra ne kartą naudotas, bet tai tiesiog šabloniškas siužetas kinui, galbūt artimas motyvu, nes tikroji Džeinė gali atsiskleisti tik tam tikrame erdvės ir laiko santykyje. Bent aš taip manau.

Taigi kaip minėjau, ši knyga man buvo nuostabi istorija, puikiausias ‚kaltas malonumas‘, ir nesigėdinu to pasakyti, toks yra ir dabar. Apskritai, to vadinamo guilty pleasure temą žadu išplėtoti vėliau – visi mes juos turime, šiek tiek gėdijamės ar ne, ir jau vien tai apie mus šį tą pasako. O tęsiant apie Džeinę, amžina taisyklė sako, kad geriausi dalykai tampa klasika. Jais sekama, jie kopijuojami iki begalybės kol tampa simboliais. Jie analizuojami, narstomi po kaulelį, juose ieškoma prasmės, jie interpretuojami visais įmanomais būdais ir ne visi atlaiko išbandymą, nebent esi pasiryžęs ignoruoti viską, ką sužinai.

Pirmasis išbandymas, kurį patyrė Džeinė mano akyse buvo teksto analizės kursas, kurį turėjau pernai. Jame daug kalbėjome apie gotiką, baironiškuosius didvyrius, charakteringus bruožus ir tai mane privertė nemaloniai pasimuistyti – Džeinė turėjo daugelį charakteringų gotikai bruožų – tipišką baironišką didvyrį su tamsia praeitimi ir paslaptimi bei kalte, jauną nekaltą merginą, tamsią pilį, audras, didingus bet niūrius kraštovaizdžius, sapnus, pamišėlę (kuri davė pavadinimą garsiam feministiniam veikalui ‚Madwoman in the attic‘), daugelį įvaizdžių, kurie man Džeinėje atrodė tokie natūralūs, o juos pasirodo naudojo kelios kartos to žanro rašytojų apie daugiau nei penkias dešimtis metų ir pasiekė net Edgarą Alaną Poe, įkvėpė Varną ir daugelį kitų nerealių kūrinių (simboliška, bet E.A. Poe teigė, kad literatūra neturi būti apie kasdienybę, kad joje žmonės turi rasti pribėgą, kitokį pasaulį, kuriame galėtų pasislėpti nuo realybės  - taigi, Džeinės žanras, pagal bendriausius kanonus tam puikiai tinka). Visi mūsų ko gero patiria tą jausmą, išeidami iš vaikystės į paauglystę supranta, kad jų tėvai yra tik žmonės, kurie klysta ir ne visada gali viską išspręsti. Arba kai žmogus, kurį laikai išskirtiniu pasirodo banalesnis už Scary Movie siužetą. Bet atleisti galima daug ką, tuo labiau, kad Džeinės magnetizmas pranoksta bet kokio žanro ribas.

.                     Žinoma, iš mūsų laiko perspektyvos jame netrūksta lengvo banalumo. Pavyzdžiui, epizodas, kuriame Ročesterio balsas per didžiausius atstumus pasiekia Džeinę. Toks nepaprasto ryšio tarp mylimųjų akcentavimas atrodo kiek per akivaizdus, jam trūksta subtilumo. Bet čia ko gero net ne kartų, o šimtmečių skirtumas. Juk ir kita garsi rašytoja  Džeinė Austen jau rašydama savo laiku propagavo senamadiškas vertybes ir ignoravo  ryškias naujos visuomenės formavimosi tendencijas, bet jos siužetai neretai dirbami, perdirbami, pritaikomi šiandienai ir tokie laiko patikrinti, kad dar ilgai bus naudojami. Džeinė Austen, beje, irgi nusipelnė šiokių tokių atskirų pastebėjimų apie, kad kartais viskas ne taip romantiška, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, bet paliksiu tai kitam įrašui.

Antras išbandymas buvo visos matytos ekranizacijos, kadangi po kai kurių visgi teko išgraužinėti užsilikusius įspūdžius. Kai kurių mačiau tik tiek kiek leido scenos jutubėje. Kitas- visas, o yra ir tokių (tiksliau tokia), kurią moku kone mintinai. Ilgai mąsčiau – rašyti chronologine tvarka ar pagal sudėtingą ir įmantrią laigerio vertinimo sistemą. Laimėjo pirmoji.

Laigerio namuose, beje, greit bus rengiamas Džeinės Eir ekranizacijų festivalis. Norinčius prašome registruotis komentaruose. Keli laimingieji bus atrinkti ir burtų keliu.

Na o dabar – Laigerio gidas į Džeinės Eir pasaulį

·        1943 Joan Fontaine and Orson Welles. Iš pradžių turiu pridurti, kad esu žiauriai kibi dalykuose, kurie liečia kastingą – jei darai filmą tik iš garsių pavardžių, laigerio pritarimo negausi. Šioje adaptacijoje Džeinei aštuoniolikos niekaip neduosi. Fontaine buvo 25 filmuojant šį filmą. Kaip pamatysime vėliau, dar ne pats blogiausias variantas. Bet tokį pasirinkimą galima suprasti – kinas tais laikais buvo dar ganėtinai jaunas ir kriterijai kiti. Bet iš šios Džeinės lūpų tariami legendiniai žodžiai na tai kas, kad aš negraži ir paprasta, skamba ironiškai. Welles‘o Ročesteris pakankamai tamsus, bet nepakankamai charizmatiškas. Filmas labai gražus, tačiau vis tiek atrodo panašus į dar vieną meilės istoriją su gotikos elementais, besibaigiančią priartintu bučiniu. Jaučiausi šioks toks deja vu, nemenkas panašumas į prieš keturis metus pasirodžiusį debiutinį  Hičkoko darbą Rebeka (1939) , tiek motyvais tiek tuo, kad abiejuose filmuose yra Joan Fontaine, gotiškas namas, nujaučiamas paslaptingos moters egzistavimas ir praeities tragedija. Apibendrinant, ši versija atspindi daugiau filmavimo nei adaptuojamojo kūrinio laiką. Laigeris rašo 8.

·        Čia vieta versijoms, kurias demonstratyviai ignoruoju kaip mėgėjiškas blogąja prasme. Šešiasdešimtmečiai Ročesteriai, trisdešimtmetės Džeinės bei Džeinės su MAKIAŽU IR PEŠIOTAIS ANTAKIAIS bei laku supurkštais plaukais.

·        1983 Zelah Clarke and Timothy Dalton. Šilčiau, nors Ročesteriui trūksta tamsaus  Welles‘o nuožmumo ir valdingumo ir šiaip sunku nepastebėti teatro aktoriui būdingų manierų. Čia yra epizodų, kurių nerasi knygoje, bet jie neiškrenta iš bendro konteksto. Džeinė atrodo šiek tiek flegma  o veiksmas tiek dinamiškas kiek sekmadienio popietė senelių namuose, bet po kelių dešimtmečių, tai pirmas vertas dėmesio darbas.8.

·        1996. Charlotte Gainsbourg and William Hurt. Su prancūzišku akcentu šnekanti Džeinė niekada nuotaikos neturintis Ročesteris. Garbė žodis, ar scenaristai dirbo atsidarę santrauką wikipedioj ar panašiam tų laikų jos atitikmenyje? Žiūrint į šią porą atrodo, kad jie abu pavargę nuo gyvenimo o nuo tos meilės jiems daugiau skauda nei gera. Net Ročesterio afera su svečiais Tornfilde neatrodo įtikinama. Minorinis filmo tonas užkerta kelią plėtoti daugeliui temų, svarbių norint atskleisti šios istorijos esmę. 7

·        2006 Ruth Wilson and Toby Stephens. Ačiū BBC. Ir čia laigerio objektyvumui atėjo galas ir tenka prisipažinti, kad visos versijos yra vertinamos pagal šią. Tobulas duetas, tobula dinamika, tobuli aktoriai. Ruth Wilson Džeinė yra protinga, miela, nedaug temačiusi mergina, kuri bando kažkaip kabintis į gyvenimą. Visas jos gyvybingumas atskleidžiamas sąveikoje su Ročesteriu, jis padeda jai atsiskleisti žiūrovui ir pačiai sau. Juk mes patys nežinome, kaip elgsimės vienoje ar kitoje situacijoje ir ko galime iš savęs tikėtis, kol kas nors nenutinka. Tas kas nors Džeinei ir yra Ročesteris. Ūmus, nervingas, ryškiai turintis patirties ir ne tik aplinkybių bet ir savo nevaldomos aistros auka. Čia jis vienas tų ypatingai žavių žmonių, kurie tokie patrauklūs, kad jiems gali atleisti daugelį ydų. Gotikos šioje versijoje mažiau, ji trunka keturias valandas, per kurias spėjama atskleisti ir santykių evoliuciją, ir praeities vingius ir leisti Džeinei pakankamai atsidžiaugti nepriklausomos moters gyvenimu. Spėkit kiek rašau. 10 aišku.

·   2011 Michael Fassbinder and MiaWasikowska. Australė ir vokietis, režisuota amerikiečio. Šios versijos labai laukiau. Galbūt man, pripratusiai, prie keturių valandų versijos, tai buvo panašu į sutrumpintą istorijos atpasakojimą, bet dabar, kai jau apsipratau, tai viskas labai vietoje ir laiku. Wasikowska puikiai tinka Džeinės Eir vaidmeniui, gal kartais jai ir pritrūksta gyvybės ir atrodo, kad ji nuolatos kovoja su dusinančiu korsetu –kuris kurį, bet kol kas laimi Mia. Ročesteris nuožmus, ūmus, radęs galimybę pagaliau būti laimingu ir siekiantis to bet kokia kaina. Bet Jane jam pasako – padaryčiau dėl tavęs viską, ką būtų teisinga padaryti.Taigi, kad ir kaip jos širdis plyšta, kad ir kaip jai gaila jo, kaip sako Toby Stephens apie Ročesterį , ‚he needs to go an extra mile“.

Šis kūrinys nepaprastas – skaitant pirmą kartą į akis krenta dalykas, prie kurio mes ko gero atpratom – akcentuojama tai, kad jie abu nėra gražūs, kad ji mažutė, smulki ir pilka (iš išorės) o jis enigmatiškas, traukiantis ir nenuspėjamas, bet net pati Džeinė niekada neveidmainiauja ir nesako jam, kad jis gražus. Pažiūrėkite bet kokį filmą šiandien – ar yra kas nors svarbiau už išvaizdą? Net ir pamilęs kokią akiniuotą merginą su kabėm, herojus už tai būna apdovanotas stebuklinga jos permaina (nuimami akiniai ir paleidžiami plaukai, plius modernesni drabužiai). Džeinės Eir istorijos ašis yra du žmonės, kurie iš pirmo žvilgsnio yra siaubingai nesuderinami ji tik guvernantė be jokių pajamų (tais laikais ponai RETAI vesdavo merginas dėl pajamų – juk apie gražuolę Blanche Ingram ponia Fairfax irgi sako – kokia ji graži, bet neturi nė cento, o tai būtume seniausiai šventę vestuves), jis gerokai vyresnis, visko matęs, patyręs ir dar aišku (SPOILER ALERT) vedęs. Bet jie abu vienas kitą supranta, abu randa vienas kitame to, ko jiems trūko ir dėl to yra stipresni už visus kitus, nes pasirenka būti laimingi nepaisydami jokių socialinių prietarų. Būtent todėl Džeinė pabaigoje ir gali ištarti garsiausią frazę visoje knygoje – READER, I MARRIED HIM.

Tai tiek. Jei sunku, norisi atsipūst, pabėkit į laikus, kurie buvo velniškai sunkūs, bet  per beveik dviejų šimtų metų filtrą atrodo kaip idealistiškas, paprastesnis pasaulis. Juk tik su vyno taure ir tik vienam ar dviem vakarams. Pigu kaip ir atostogauti prie lango.

Socialinės temos

Šiandien - savižudybė. Tiksliau, kodėl nereiktų jos daryti. Paklausykite.

Being positive my a**

Pastaruoju metu pasidariau labai pikta. Mane erzina beveik viskas. Kai aplink nebelieka nieko, kas mane užknistų, imu užknisti pati save.
O ką daryti su pykčiu ir nenaudingomis neigiamomis emocijomis? Ogi jas publikuoti!
Arba  rašyti komentarus Delfyje. Ne... man nėra dar taip blogai. Kalbant apie juos, mano geriausia draugė turėdavo alter ego, kurios vardas buvo Inga. Ta Inga rašinėdavo komentarus, o jos el. pašto adresas,kaip išsiaiškinau vėliau, sutapo su manuoju. Jei, internetine teroriste skaitai mano blogą, tai žinok atidarysiu sąskaitą tavo vardu Raudonajame Vaivos puslapyje. Duodu žodį.
Bet pala, dar nebaigiau skųstis.Mane apėmė liguistai pakili nuotaika, tai nežinau nuo ko pradėti.

• Šiandien mane užkniso mažiausiai tai, kad nuėjusi į kepyklėlę jau trečią kartą neradau plikytų pyragaičių su kremu. Esmė tame, kad šitą dalyką valgau tik tada, kai žiauriai nėra nuotaikos. O iš kur ta nuotaika atsiras, jei ir pyragaičių nėra. Vicious circle of misery. 
• Dar mane nervuoja troleibusai ir jų turinys, plėšrių manierų pensininkės, kurios braudamosis prie laisvos vietos numindytų tau ne tik kojas, bet ir ausis, jei gulėtum. Aišku viešas transportas čia jau pats savaime folkloro dalis, tai neišsiplėsiu apie šitą gyvenimo mokyklą ant ratų.
• Mane užknisa kai kurie draugai. Nesakysiu kurie ir dėl ko nes ateitis ilga ir nuobodi, susipyksi su visais tai niekas net į laidotuves neateis.
• Sunku darosi pernešti savo kaimynus, kurie nesilaiko laiptinės tvarkymo grafiko, ypač turint galvoje, kad pagrindinis taršos šaltinis yra jų šuns plaukai. 
• Dar yra kaimynė, kuri gyvena pirmame aukšte, sėdi prie lango, fiksuoja kiekvieną tavo veiksmą, ir grįžtantį pasitinka su amžinu taikadaduositepinigusužkiemotvarkymą. Garbės žodis, už kiekvieną vasaros mėnesį aš jau sumokėjau mažiausiai po du kartus ir vis tiek likau kalta ir dar skolinga.
• Nemėgstu savo kompo, nes jis nemėgsta manes. Jo vardas Asus, bet per vidurį tiktų dar viena S raidė kartais. We are on a break. 
• Nekenčiu kai už rankovės arba apykaklės pribėga vandens
• Kai sugalvoji gerą pokštą, o aplink nėra nė vieno žmogaus, kuris įvertintų jo genialumą.
• Kai būnu blogos nuotaikos ir mano jau ir taip nejuokingi juokeliai tampa visiškai ištiškusiomis ir netikusiomis frazėmis, kurių niekas nesupranta. 
• Kai žmonės kartais ima smerkti elgesį, kuriuo patys kai patogu naudojasi.
• Nemėgstu, kai pradedu knygą ir nesugebu jos pabaigti. Tada nemėgstu savęs, kam pradėjau ją skaityti išvis.
• Nemėgstu bejėgiškumo jausmo
• Negaliu pakęsti, kai matau žmones besielgiančius neteisingai ir nieko nesakau
• Nemėgstu been there, seen that attitude
• Nemėgstu kai žmonės man prikaišioja angliškas frazes
• Negaliu pernešti, kai pritrūksta kelių centų ir tenka keisti banknotą. 
• Nekenčiu kai reikia prašyti pinigų ar stengtis juos atgauti
• Nekenčiu akis badančio kai kurių žmonių kvailumo
• Nekenčiu savęs, kad vis tiek šnipinėju juos Feisbuke dėl to svaiginančio pranašumo jausmo
• Nekenčiu savęs už kad kartais nejaučiu savigarbos
• Nekenčiu savo žalingų įpročių
• Nemėgstu kai žmonės neišgirsta to ką sakau
• Nemėgstu kai jie panaudoja mano juokelius kaip savus
• Man gaila žmonių, kurie neturi talento, bet laiko save menininkais. (po ilgos kovos su savimi nusprendžiau nedėti vienos nuorodos. matyt man dar nėra taip blogai)
• Nekenčiu, kad labai greitai pamirštu, už ką supykau
• Nekenčiu, kai kiti ilgiausią laiką prisimena menkiausią išardytą kepurėlę ir tai nusveria visas kartu patirtas smagias akimirkas ir viską, ką būni padaręs gero dėl to žmogaus
• Nekenčiu, kad tėvai amžinai kritikuoja mano aprangą 
• Nekenčiu to, kad kartais man labai reikia dėmesio
• Nekenčiu kai žmonės teškia akivaizdžius dalykus (tariamai) norėdami gero
• Nekenčiu aiškintis santykius telefonu
• Nekenčiu atviruku su gatavu tekstu
• Nekenčiu kai rašai ką nors iš širdies, o niekas taip ir nepakomentuoja
• Nekenčiu perdėto dramatiškumo, kai jis ne mano
• Kiekvieną kartą, kai kas nors išduoda mano paslaptį, mano širdyje miršta mažas kačiukas
• Kiekvieną kartą, kai pamatau žmogų, kurio nemėgstu, mintyse aš naudoju prieš jį fizinį smurtą
• Nekenčiu kai troleibusas nuvažiuoja priešais akis
• Kai vakare verkiu, o ryte atsikeliu užtinusi
• Kai tenka rinktis iš dviejų blogybių mažesnę
• Kai maža blogybė yra vis tiek didelė
• Kai kažkodėl įsivaizduoju kad turiu gražų balsą, bet niekas niekada man to nėra sakęs. Turiu galvoj šnekamąjį, dainuot žinau kad nemoku
• Kad niekada nesigauna susišukuoti gražiai prieš pat kur išeinant.
• Kai nutirpsta koja taip,jog atrodo kad visai jos neturi
• Kai žmonės nesupranta subtilių užuominų
• Kai jie išvis nesupranta užuominų
• NEKENČIU, kai ant manęs rėkia
• Nekenčiu kai mane tildo ar sako kad garsiai šneku
• Nekenčiu kai merginos daro ančių lūpas
• Rodo V ženklą
• Egzistuoja
• Nekenčiu to, kad esu pavydi
• Kad niekada nepasieksiu to, ką noriu pasiekt
• Ir per savo bjaurų būdą mano kaip pensininkės lavoną ras apgraužtą kačių po dviejų savaičių.

Galėčiau tęsti ir tęsti. Tas lengvumo ir tuštumos jausmas yra neapsakomas.

 Net nebesinori dramatiškai visko išdaužyti . Tik eiti į lovą ir miegoti, miegoti, miegoti, o kaip sako Bukovskis 


In the morning it was morning and I was still alive

Mažos didžio žmogaus mintys

Laigeris grįžo iš puikių atostogų ir susidūrė su poatostoginiu sindromu, kai sunku patikėti, kad išvis buvai kažkur išvykęs. Laimei, žmonėms ichtiandrams pasireiškia ne tokie stiprūs simptomai, kadangi jie gali sėkmingai prisitaikyti prie bet kokių sąlygų, o po to ir atsitaikyti. Taigi manoji adaptacijos programa įtraukė filmus, pyragus, šiek tiek rutinos ir planavimo į priekį! Puiki kombinacija. Dar labai padeda smėlis, kuris byra iš visų įmanomų kišenių ir net girdžda tarp dantų. Na o šiandienos rubrikėlėje LAIGERIS MĄSTO APIE GYVENIMO MĮSLES, trys pastebėjimai

Pirma, kalbėti apie save trečiu asmeniu ima darytis labai smagu,  imu galvoti, kad dar net ir kokio titulo reiktų, tarkim jūsų Blog‘ybe ar kažką panašaus, pagaunat, pagaunat?

Antra – atradau dar liūdnesnį dalyką už „gatavai“ užrašytus atvirukus – pasirodo Nokios telefonuose prie tokių šabloninių žinučių kaip „Vėluosiu“, „Atvyksiu“, „Ačiū“, yra dar ir „Ir aš tave myliu“...  Nors suskaičiavau, kad nuvingiuoti per visus meniu iki šablonyno reikia paspausti daug daugiau mygtukų nei reiktų norint parašyti tai pačiam. Na bet  kam apsiriboti šiais? Siūlau šablonus papildyti kitoms kasdieniškomis frazėmis kaip „Ar tekėsi už manęs“ ar tarkim „Tu mano vaiko tėvas“.

Trečias dalykas, negaliu pakęsti, kai žmonės sako žodį  „Pokas“(pokelis/pokutis). Man tai tas pats kaip Lilei žodis „moist“ ar kitems žmonėms putplasčio skleidžimas garsas. Gal čia filologų liga, nežinau.

Na, o pabaigai – mano seni nauji draugai Warpaint. Ir pyragas. Slyvų pyragas. 

Pamokančios istorijos

Darbas ore išeina į nauda kam tik nori tik ne šviesiaodžiams žmonėms. na, bet bent jau būna laiko apmąstyti gyvenimą. Tarkim vakar vienos tokios mąstymo sesijos metu svarsčiau, kad gyvūnų pasaulyje būna neką mažiau dramos nei kad tarkim žmonių. Paimkim tarkim kad ir statistinio paukščio lizdą. Staiga jame gimsta vienas miiiiližiniškas baby bird, na kaip tas 7 kilogramų kūdikis Teksase. Tėvai vos pajėgia jį išmaitinti, jis vis grėsmingiau stumia kitus paukščiukus prie lizdo krašto, o jo plunksnų raštas dar visai kitos spalvos. Tėtis Paukštis pakelią sparną prieš Mamą Paukštienę klausdamas su kokiu čia ereliu buvai man neištikima, didysis vaikas irgi ima klausinėti, ar jis kartais neįvaikintas ir tik protingosios Pelėdos įsikišimas viską išsprendžia. Pasirodo, jų lizde be jokio įspėjimo įsitaisė gegutės kiaušinis.

Gegučiui paauglystė, jis pradeda maištauti, išmeta savo brolius iš lizdo ir monopolizuoja visą medį. Jokio dėkingumo.

Žiūrim toliau.

Vėžliukai.

Ne visiems pasiseka atsidurt miesto kanalizacijoje ir mutuoti, kaip keturiems visiems pažįstamiems kovotojams už teisybę. Kiti štai pajūry, naktį, išsikapstę iš smėlio į mėnulio apšviestą paplūdimį šaukia mamytę kol užkimsta balsiukai. Kažkas atsiliepia, jie bėga jūros link, kur pasirodo, kad nuploninęs balsą juos viliojo krabas... Laimingieji pabėga į jūrą.. Šią istoriją girdėjau per Animal Planet laidą, kur interviu davė seniausias pasaulio vėžlys. Jo vardas Konstantinas, dar dabar pamenu.

Lyrauodegiai paukščiai

Įsivaizduokite. Pusę metų renčiate gražiausią pasaulio pavėsinę, apkaišiojate ją plunksnomis, blizgučiais, saldainių popieriukais, išmokstate mintinai pagroti visą Coldplay diskografiją, kadangi tai jos mylimiausia grupė, surengiate jai autorinį koncertą, o ji pasirenka kažkokį nupiepėlį kuris tesugeba sucypsėti tris akordus iš kažkokios šešiolikmečio muzikos dievuko dainelės. No ladies this year.

Įsivaizduokite. Jūs esate paukštis pačioje paauglystėje. Esate ramus ir santūrus, priešingai nei prieš tai minėtas gegutis. Jūsų broliai žiauriai gražūs, jų plunksnos geltonos, jie faini, juos visi bando paglostyti, o pamatę jus klausia, ar jūs kartais ne iš sugedusio kiaušinio išperėtas. Ir štai tėvai pasisodina tave ir sako - mes nesame tikrieji tavo tėvai. Boom. Adopted. Prie šito prisideda ir nepasitikėjimas savimi, nuolatinis pergyvenimas dėl savo svorio, grūdų slėpimas nuo mamos anties (taip mama, viską sulesiau), o tada ateina žiema, Šalta, nėra ką valgyti, o ir norėtųsi visai, kol vieną pavasarį pamatai save atsispindinčią vandenyje, tvenkinio gražuolę, kuriai kiti gulbinai siūlo iškedenti plunksnas. True story. Skaičiau vieno ornitologo knygoje. Andersenas pavardė, jei neklystu.

Gerai, šiam kartu tiek pamokomų ir kas svarbiausia tikrų istorijų iš gyvūnų gyvenimo. Kad ir kaip jums blogai, jis bent jau turite internetą. O aš turiu MP3 grotuvą ir einu toliau darbuotis. Kam įdomu, negaliu liautis klausytis šitos dainos :D

Information is power #1 ūsai

Šiandien mąsčiau apie tai, kas gali būti geriau už smagius dalykus? Tai smagūs ir naudingi dalykai.

Taigi nuo šiol, drum rolls, atsiranda naujas tagas – fun facts! Pirmajame tokio pobūdžio įraše norėčiau pakalbėti apie tai, kodėl žmonės (didžiąja dalimi vyrai) ėmė auginti ūsus.

Pirmieji įrašai apie sąmoningą veido augmenijos formavimą siekia dar šumerų laikus, kai šie didūs išradėjai šalia rašto, rato atrado ir dalyką retai akcentuojamą istorijos vadovėliuose – kasą. Taip, anksčiau kasos pynimas buvo išimtinai vyrų užsiėmimas, užuominų apie tai randama ir Gilgamešo epe, ir išlikusiose molio lentelėse. Vienoje lentelių pasakojama apie rengiamas varžybas – kas greičiau iš savo barzdos nupins tvirtą kasą. Palyginus su to laikmečio barzdomis, Antano Kontrimo veido augmenija tėra dantų šepetuko šereliai.
Tačiau kaip jau minėjau, kadangi šumerai išrado ratą, ilgos barzdos tapo nebepatogios, kadangi jas nuolatos įsukdavo. Buvo pereita prie patogesnių šukuosenų, trumpesnių ir praktiškesnių barzdų.

Iš vėliau istorijos šaltiniuose randamų dokumentų (aš kalbu apie Europos istoriją, kuri esamuoju momentu yra pagrindinė mano specializacija) arčiau prie veido plaukų priežiūros estetikos buvo priartėję graikai. Kultūringi visame kame, savo barzdas jie tvarkingai apkirpdavo, nepamiršdami ir ruožo virš viršutinės lūpos. Barzda labai praversavo dėl to, kad Graikija, kaip Europos filosofijos centras knibždėte knibždėjo mąstytojų, kurie intensyvaus mąstymo procese dažnai mėgdavo mąsliai glostyti minėtąsias tvarkingasias barzdeles ir kontempliuoti apie visatos kilmę. Tuo pačiu metu Šiauriau Europoje gyveno barbarai Normandų tautos, kuriose barzda atlikdavo maisto saugyklos vaidmenį- kariu galėdavo tapti tik tas vyras, kuris savo barzdoje sugebėdavo paslėpti bent svarą mėsos, keletą šlaunelių ar sūrio gabalų. Šiek tiek geresnė padėtis buvo vienuolynuose, kur vienuoliai ne tik tapo barzdos skutimosi pionieriais, bet ir išsiskusdavo tonzūras. Buvo sakoma, kad pamatyti daug vienuolių mėnesienuoje nulenkusių galvas – tai nepamirštamas reginys.

Bet grįžtam į Balkanus. Sokratai buvo išnuodyti, Graikiją užkariavo romėnai, kurie prieš patekdami į graikų kultūros nelaisvę, visgi spėjo įdiegti savo požiūrą į šukuosenų madas – tiksliau jokios veido augmenijos netoleravimo. Dar daug amžių prieš Petro Didžiojo karaliavimą, įvyko pirmieji prievartiniai barzdos skutimai. Taip pat vertėtų paminėti, kad laikui bėgant romėnams ėmė atsiliepti valgymas iš švininių indų ir nuolatiniai vaikščiojimai į pasimatymus su savo seserimis ir... broliais. Šiuo laikotarpiu paplito ir pirmoji depiliacija vašku, laikyta Termos lankytojo prievole.

Na, kadangi viskas ima skambėti kaip How I Met Your Mother, peršoksiu prie pirmojo oficialaus ūsoriaus. Šiek tiek priešistorės niekam nepakenkė, o dabar prie reikalo. Pirmasis žmogus, oficialiai įrašytas bažnyčios archyvuose kaip keistos, provokuojančios išvaizdos įtartinas tipas, dėl savo flambojantiškos išvaizdos (man kažkodėl LABAI patinka šitas žodis) patekęs į inkvizicijos tarnų akiratį.  What‘s the big deal? Paklaus anglakalbiai mano blogo skaitytojai.  Patys pagalvokit – šokiruojant visuomenę nueitas ilgas kelias. Na taip, jis greičiau sukasi spirale – juk Romos imperatorius, jei gerai pamenu Kaligula, buvo paskyręs konsulu arklį, bet tamsieji amžiai žmones vėl apramino. Bažnyčia turėjo tam savo priemonių. Taigi, tokia neįprasta šukuosena buvo kaip išsišokimas. Jam buvo liepta nusiskusti tuos ūsus arba prisiauginti barzdą, tačiau nė vieno nė kito jis nepadarė. Taigi susipažinkit – žmogus, apie kurį aš kalbu yra vardu Mustachijus Bakendordo iš garsios gotų riterių giminės. Sakoma, kad jo protėvis Viskeris Bakenbordo buvo vienas karaliaus Artūro riterių, vėliau gavęs žemės ir įsikūręs žemyninėje Europoje. Keli išlikę laiškai liudija, kad jis dažnai mėgdavo tepti savo plaukus kiaulės taukais, kad šie būtų paklusnūs ir dėl to pelnęs tylias savo pavaldinių pašaipas. Na o istorija su Mustachijumi yra ganėtinai paprasta. Tą mums atskleidžia išlikęs laiškas jo seseriai, ištekėjusiai už kito karaliaus vasalo riterio tolimame karalystės krašte. Laiško esmė tame, kad nors ir būdamas be galo drąsus mūšio lauke, Mustachijus turėjo vieną neįveikiamą baimę. Jis siaubingai bijojo tamsos. Taigi kartą, eidamas tamsiu koridoriumi į nenurodytą vietą, jis rankoje nešėsi lajinę žvakę, paslydo ant žiurkės ir padegė sau barzdą. Rimtesnių sužalojimų išvengė,tačiau barzda taip ir nebeataugo, liko tik plaukai virš viršutinės lūpos. Mustachijus ilgai graužėsi, kadangi stora barzda buvo jo pasididžiavimas, perduodamas iš kartos į kartą. Dar savo mirštančiam tėvui jis buvo pažadėjęs, kad niekada jos nekirps. Būtent todėl net ir verčiamas inkvizicijos, nepakluso nusiskusti savo barzdos likučių. Be jo sesers, niekas taip ir nesužinojo, kad barzda jam tiesiog neauga. Vis tik ilgainiui tokia veido plaukų kombinacija tapo pasipriešinimo inkvizicijai simboliu, o vėliau – ir nauja mada. Tik varšgas Mustachijus niekada ir nesužinojo, kokio judėjimu pradininku tapo. Kaip viename paskutinių laiškų rašė savo seseriai, „be barzdos jaučiuosi toks pats nuogas, lyg būčiau pamiršęs užsimauti kelnes“. 

Taigi o dabar šiek tai vaizdinių įrodymų, kodėl turėtume būti dėkingi Mustachijui. Su tinkama muzika, aišku