2015 m. balandžio 1 d., trečiadienis

Why The Secret Life of Words is one of the best films I've seen

*Warning. This review will make sense if you have already seen the film. Otherwise, you will leave this page knowing more or less much of its plot and my interpretation of it. I leave it to your discretion.*
This year, the film The Secret Life of Words celebrates its 10th anniversary. For a person like me, who measures her life with films (and coffee spoons) this seems to be a lot. And it’s been five years since I first saw this film too. Some films just ricochet and do not leave any mark on the surface of your psyche. Some films stay longer as perfect guilty pleasures, always conveniently the same, whenever you revisit them. And then there are the films that form the foundation for who we are, unbeknownst to their creators, they create tiny earthquakes in our inner universes and inspire us whenever we watch them again & again. And that’s the difference between a cosy guilty pleasure film that remains unchanged for better and for worse like some kind of stock character which will tell you the very same thing you expect from them every single time. I don’t know how many times I’ve seen this film already but I guess the break between the last two times has been considerable enough for me to see so many new things so I will be out with them and move on. Till the next time, as it seems to be my personal equivalent of Don  Quixote, multifaceted and embedding so many texts, intertexts and subtexts.
One should never... give a book as a present
 to someone who spends too much time alone.
I remember the first time I watched it, I liked that it had a happy-ending. I’m a die-hard fan of period drama (and Jane Eyre particularly, but I’ll talk about her some other time, even though I can see some allusions in this film as well. Or maybe I see Jane everywhere. Who knows) and the craving for some cathartic experiences that come only after watching a good tragedy has not been known to me yet in its full power, beauty and force. So yes, on this shallow level it was enough for me. That and Tom Waits’ All the World is Green. And so I am watching this film again and it strikes me that there is no happy ending in this film. In the most general conventional sense, a happy-ending is when two heroes wind up together after some adventures and problems thrown at them by the world and the society. And here we have some two completely damaged people who can try to be together but might never know whether it will work out or not, because as Hanna says, her tears might fill up the room and they’ll both drown. Much is lost. Joseph might be (and of course is) more responsible for his own misfortunes and his suffering lies in knowing that and feeling enormous guilt for it, and “learning to live with the dead” as he puts it so gracefully.
Hanna (Sarah Polley)  and Joseph (Tim Robbins)
Hannah has her own ghosts (we can even literally hear one of them, the creepy-voiced girl she imagines) and her own old self, killed by the suffering that almost destroyed her soul and body. She now feels survivor’s guilt, living in her own tiny world, “killing time before time kills her”. The deafness helps her. She states that when she does not want to listen to something, she simply switches her hearing aid off and boom! She is in an isolated silent island surrounded by noise, conversations,chit-chats, conventionalities and politeness that cannot reach her. And who could blame her. And this particular isolation sends her off to the fatal meeting with Joseph. People are afraid of those who are silent. Because in silence (and this is the first of things I gathered from the film about it) every word possible. By uttering a word you destroy the silence and limit all of its capacity to some particular words. That's why I have a technique I call Schrodinger's technique. Whenever someone pisses me off, I ignore it. This might seem I surrender and maybe I do. But I also do not give a definite answer and leave the meanings of my silence limitless. 
Anyways, so she’s been working for four years in some plant making, I don’t know what, ropes? I never really get it but that’s not the point. So she’s a good worker but her anti-socialness makes her seem like a ticking bomb so she is sent off to some sea-side holiday. She’s always alone to the extent it seems so tragic, seeing a little figure moving around like a frightened animal with nothing but a ghost of a never-born daughter to talk to and her counselor whom she calls but does not talk to just to clock out at the end of the day that she’s still alive. She seemingly hates the idea of prolonged vacation because idle time makes her to face her demons which does not seem to be a tempting opportunity. So when at the Chinese restaurant she overhears a guy complaining on the phone that he has to find a nurse on a short notice, we have a sweet twist of fate, because like in some dramatic films, where someone’s choking/having a heart attack/ stab wound and  people shout “is there a doctor on the plane/at the restaurant/mini golf course, she just simply offers her services because as it turns out, she used to be a nurse once. And looking after some guy is a more promising perspective than staring at the hotel wall with no place to hide from yourself.
So here we have a burn victim on the oil rig who must be taken care of before he can be moved back to the land.
Joseph is this injured bedridden man who’s temporarily lost his sight and contains a solid collection of burns and some broken bones. Because there was an accident and he tried to save his friend. He didn’t. But he is something different than a hero. His condition is rather a purge by fire sort of thing (that’s one of the things it has in common with Jane Eyre) because as we later find out, the man was his best friend who threw himself into fire intentionally. Because Joseph betrayed him with his wife.
And here they meet, Joseph wakes up to find a nurse instead of the doctor and attacks her with trite nonsense as if all he’s got is only a bloody splinter or a sprained ankle. The power balance is completely in Hanna’s favour. She is in charge, there’s no need to follow social conventions and there are not many people around. She does not tell him anything besides asking some health-related questions and here we get a glimpse into the real condition of Joseph when he asks, “Why you won't you tell me your name?” and he seems vulnerable because Hanna refuses to serve as a distraction and play along. Then with the irony understandable (at that time) only to him, he asks Hanna whether her name is by any chance Cora. Well of course it isn’t, it’s Hanna, but she agrees being called that. The dichotomous nature of the life on the oil rig and the secret lying behind the tragedy that has struck this place starts Hanna’s awakening. The snippets of information that reaches her from other members, the telephone message on the phone and the death of the man tells one story but the persistent silence of Joseph about these matters means that he is at the centre of it all. She knows more than Joseph thinks she does and she uses this information to find out his side of the story without being intrusive. He doesn’t want to speak about  it. But he does not lie about it either. This creates trust, and Hanna starts to enjoy herself maybe because she knows that this sort of intimacy is short-lived; his condition does not get any better and he’ll have to be removed from the rig soon. So just before his removal, she opens to him in a-night-before-execution manner baring all the secrets and describing all her demons so vividly that even temporarily blind Joseph is able to see their colours. So here we have a wonderfully written climatic monologue crafted by Coixet and delivered by Sarah Polley with stunning authenticity. It reveals that Hanna is the survivor/victim of the Balkan Wars. She suffered monstrous atrocities and somehow survived and carried herself through the day with all joie de vivre drained from her, struggling to stay alive day after day. And so after all these years, she selected Joseph as her confidant. Coixet devices the film perfectly. For most of the film we can only speculate what tragedy hit Hanna, seeing the full extent of its impact and which finally explodes in so much heart-breaking sorrow you are eventually relieved that she had it all out. And here we have a bit of didactics which overexplains everything that we have already seen and is completely redundant. We don’t have to see thousands of video tapes holding accounts of tragedies that people survived. We see Hanna and her sparrow-like fragility can say more than a dialogue about genocides that no ones remember but the survivors. Anyways, Ms. Coixet probably had her own agenda or lack of trust in her audience, but other than that, the ending was very satisfying, to say the least.

We get that Hanna has some feelings for Joseph but I guess she does not also want to be needed as a nurse but rather as a woman so she puts the intimacy that ignited between them thorough the test, trying to find out will it survive the transplantation from the isolated oil rig greenhouse to the mainland. What is more Hanna listened to the message on Joseph’s phone so many times she knows it by heart so there's another matter she leaves him to settle besides fighting his own demons. But… In a manner worthy of Amelie Poulain herself, she leaves him enough clues to find her again… if he wants. And needless to say he does. And now Joseph can take care of her. Which he also does. And thus we learn about pain, tragedy, sorrow and hope.

2014 m. spalio 27 d., pirmadienis

Filmai, kuriuos mačiau: Susitikimas

Pristatydamas šiųmetinę programą, Kauno kino festivalis žadėjo, kad „įspūdžiai persekios ir po filmo.“ Filmai išties buvo verti dėmesio: nuo sukrečiančios dokumentikos iki tylios estetikos ir žvilgsnio ne tik į kitas kultūras bei į save, todėl įspūdžiai subūrė didžiausią grupę, kone partiją, ir persekiojo mane visi  kaip japonų turistai savo gidę, kol nepažadėjau apie juos papasakoti.
Jų lyderis buvo įspūdis, paliktas festivalį atidariusio filmo „Susitikimas“ (šved. Återträffen, 2014).


Susitikimas ne bet koks, o klasės!
Pagrindinė filmo herojė Anna Odell (taip pat filmo režisierė, scenarijaus autorė ir pagrindinio vaidmens atlikėja, visai kaip koks Tommy Wiseau iš The Room) atvyksta į klasės susitikimą po 20 metų. Ji žinoma menininkė, pagarsėjusi gana radikalokais projektais (ši, kaip ir nemaža dalis kitų faktų, atitinka realybę). Ten Anna atlieka karmos vaidmenį ir niekam neleidžia dalintis rožiniais prisiminimais apie mokyklos metus, primindama, kokia skriaudžiama ir ignoruojama ji buvo ir kol kiti gali skendėti palaiminguose idealizuotuose svajose apie mokykloje praleistą laiką, jai likęs tik kartėlis, nenuplaunamas jokia toliau ja lydėjusia sėkme.
Ir štai, išmušė Annos valanda, kai ji visiems gali išdėti jų nusikaltimus.
„Visi“, žinoma, to labai neįvertina, ginasi tuo, kad buvo vaikai, bet, ko gero, rasti kontrargumentą tokiam pasiteisinimui nesunku – visi  jie buvo vaikai, skyrėsi tik jų padėtis. Ir štai matome solidžius vyriškius ir moteriškes, bebaigiančius ketvirtą dešimtį, ir besiaiškinančius, kodėl vieni buvo mėgiami, o kiti – ne. Ir galbūt tai, kad praėjus tiek laiko Anna nori išsiaiškinti tą nelemtąjį KODĖL galime suprasti, kad vaikų patyčios tai ne žaidimai o randus paliekančios traumuojančios patirtys. Kažkodėl manau, kad žiūrėdami šį filmą susitapatinsite ir užjausite Anną arba šiek tiek nepatogiai pasimuistysite ant kėdės supratę, kad jūsų, atrodytų, nekaltas pastabas kažkas prisimena ir po 10/20/30 metų (Anna primena, kad mokykloje jai kažkas yra siūlę eiti namo nusižudyti ir negadinti visiems nuotaikos).
Taigi po kulminacinio šio susitikimo momento sužinome, kad Anna į susitikimą pakviesta visgi... nebuvo. Ir apie tai sukūrė filmą, kurį po to rodė savo buvusiems bendraklasiams (labai išsisukinėjantiems ir jos vengiantiems, dėl suprantamų priežasčių) ir bandė išsiaiškinti, ar bijant tokios reakcijos, į susitikimą ji nebuvo pakviesta.
Taigi antroje filmo dalyje aplankysite daug Annos bendraklasių ir suprasite, kad nėra vienos tiesos, ir Anna, būdama introspektyvi, tai supranta pati ir parodo nieko neslėpdama. 
Filmas pasižymi unikaliu būdu kalbėti apie patyčių problemą, geru aktorių darbu, gražia fotografija ir muzika. Visgi sutinkant bendraklasį po bendraklasio (hr.. man labiau patiko žodis klasiokas) tuos pačius dalykus išgirstame tiek kartų, kad geriau, atrodo, Anna būtų pati surengus susitikimą ir tiek savo filmą parodžius, tiek nuomonę išdėsčius vieną kartą, bet su fejerverkais, fanfaromis ar bent jau bengališkomis ugnelėmis.
Nepaisant to, istorijos pasakojimo originalumas paperka, vis pagauni save svarstant, kiek viskas paremta biografiniais faktais, ir ar pats neturėtum, ko nors atsiprašyti...
Jei reiktų įvertinti, tai būtų 8/10.

Sugrįžimai

Paradoksalu, kai puslapyje, kuris vadinasi The Art of Doing Nothing nieko nerašai dvejus metus, nes... kažką visgi darai.
Iki šiol mano kūrybinė energija buvo nukreipta kulinarine kryptimi, bet laikas grįžti prie to, ką įkvepia atsikelti ryte (po trečio žadintuvo signalo), eiti į darbą, į paskaitas, šypsotis, veikti, pasakoti istorijas, jų klausytis, perkurti save, suvaldyti mizantropiją, neišprotėti, džiaugtis savo kasdienybe, apsuptai kavos puodelių, išdavikiškai meilios katės ir internetinių pagundų, nukreipiančių dėmesį nuo to, kas iš tikro svarbu.
Pasitelksiu knygas, teatrą ir kiną. 
Vonnegutas sako, kad žmogui svarbu kurti.
Bent padainuoti duše.
Pažiūrėsim, ar jis teisus.

We are the music-makers, 
And we are the dreamers of dreams.

2012 m. kovo 9 d., penktadienis

Ir taip iki žydinčio vyšnios medžio

Jeigu dar turėjau kokios nors vilties, kad šio pavasario vilkai mane aplenks, tai teko nusivilti. Pati sau išsidaviau labai paprastai - vėl nebegaliu liautis klausytis klasikinės muzikos. Du pavasarius siautėjo Debussy šį kartą Bachas. O dėl Debussy, beje, man pritarė ir Aidas Marčėnas

nuvilnijo melsvai Debussy
per gegužį, kur šitiek van Gogho,
kad nebetelpa Dievo ausy
 








2012 m. vasario 3 d., penktadienis

"Eina sau, nejaučiu pirštų"

Drovūs žmonės ko gero mėgsta šaltį, nes visada atsiranda, nuo ko galima pradėti pokalbį. Arba likti namie ir išvengti bendravimo kančių,

2012 m. sausio 28 d., šeštadienis

Čili troškinys

Yra daug būdų pagaminti jį skaniai, tačiau dažniausiai gaminu pagal šį receptą.

Reikės:
 ~ 800 gramų mėsos
2 didelių svogūnų
1 galvutės česnako
3 morkų
didesnės skardinės konservuotų pomidorų
skardinės konservuotų pupelių
1 paprikos
prieskonių
druskos
keli šaukštai pomidorų pastos

Faršą sukepinti ir suberti į puodą. Likusiuose riebaluose maišant pakepinti svogūnus, paprikas, morkas ir česnakus. Supilti ant mėsos, tada supilti pomidorus, suberti druską ir prieskonius (kurie, aišku lems, koks "čili" bus Jūsų čili) ir ant lėtos ugnies troškinti apie pusvalandį. Tada suberti pupeles ir patroškinti dar 15  minučių.

Skanaus!

2012 m. sausio 22 d., sekmadienis

Skausmas

Šiandien netyčia "krokodilu" įsisegiau sau sąkabėlę į pirštą.

2011 m. gruodžio 19 d., pirmadienis

demotyvuojantis postas

Gyvenu neplautų puodukų karalystėje, aplink kalnai popieriaus. Chaosas glemžiasi mano kambarį atgal į jo pirminį būvį.

2011 m. lapkričio 13 d., sekmadienis

Jane Eyre ir kodėl kai kurie dalykai yra amžini

Ignorance is bliss. Sako žmonės, kurie kažką išmano. Nors žinojimą ir nežinojimą galima sukurti visai neblogą ir tarpusavyje susišnekančią komandą. Jei per daug pripainiojau, skubu paaiškinti. Kalbėsiu apie filmus, mažiausiai kelis. Ir šiai minčiai iliustruoti pradėsiu nuo to, kuris mažiausiai susijęs su visais likusiais.
Kai buvau maža, dar kokių septynių ar aštuonių, rodė tokį filmą apie demonišką berniuką vardu Junior. Džiunoras. Kartu su tokiu isteriškai šnekančiu aktorium Gilbert Gottfried. Tai va, tas filmas tada man juokingiausias dalykas pasaulyje, juokingesnis net už italo Fantocio ar pliko vyro iš Anglijos nuotykius. Taip. Mano skonis tada buvo keistas. Kadangi niekam ne paslaptis, kad nėra tokio filmo, kurį per televiziją pamatytum tik vieną kartą, tą sunkų vaiką visai netyčia užtikau bėgiodama po kanalus po nežinau kiek metų. Lėkštesnio ir siaubingesnio dalyko jau senokai nebuvau mačiusi. Akis badė ne tik turinys, bet ir forma. Ką galiu pasakyti praeities Laigeriui? Žiūrėk mažiau televizoriaus.
Tačiau lygiai  taip pat pamenu filmą, kurio nė pavadinimo nežinojau, bet metai po metų galvoje gyveno scena apie vyrą, kuris išsikasė ilgą tunelį, pabėgo iš kalėjimo ir lyjant lietui stovėjo iškėlęs rankas į dangų.  Po to tą filmą mačiau bent kelis kartus, negana to, skaičiau novelę, pagal kurią jis buvo sukurtas. Taip taip, garsusis Šošenkas, kuris dar man visai mažai užstrigo kaip kažkas nerealaus. Nors prisiminiau tik detales ir tai ne viską supratau.
Kokia šio rašinėlio mintis? Kad kartais mes ką nors renkamės instinktyviai ir tai atsiperka arba ne. Kad kartais mes išaugame savo pomėgius.O kartais ne. Kiek iš mūsų turėjo Eminemo periodą? Kiek turėjo Linkin parkų ar šiaip metalo? Kam jie vis dar patinka? Nesijaudinkit, Bieberio nesiklausau, tiesiog ko gero sąmoningai ar ne, mes muziką renkamės kaip garso takelį savo gyvenimui. Dar ir dabar dainos, kurių klausiausi prieš kelis metus vasarą man kartais daugiau sukelia prisiminimus nei norą tiesiog dar kartą jų paklausyti, nes jos nebeskamba taip pat. Smerkit man už klišę, bet šiandien jau girdėjau ir pati pakartosiu – du kartus į tą pačią upę neįlipsi. Nors lieka ir dainų, kurios išeina atostogų, sugrįžta, vėl išeina ar kurių nesiklausai nes jos daugiau ar mažiau sukasi nuolatos in a mental gramophone. Ir kurios augant skamba kitaip todėl lieka. Taip ir su filmais – vienus mėgsti kad ir kiek beaugtum, kad ir kaip juos sugadintų ... akademinės žinios.
Ko gero labiausiai nuo šio fenomeno mano gyvenime kenčia vargšė našlaitė Džeinė Eir.
Mūsų draugystė prasidėjo nuo vieno nelabai didelio miesto bibliotekos. Dažnai girdėjau – Omg, kokia gera knyga, bet apie kiek daug dalykų taip girdime, ir kokie subjektyvūs jie būna. Tarkim atsiprašau žmogaus, kuris skaitys ir atpažins čia save, bet kad ir kiek mieloji man aiškini kad naujas Nightwish albumas bus geras, aš tikrai jo neklausysiu jei prieš tai neteks pralaimėti kokių lažybų :D

Vieta flashbakui

Laigeris dar visai niolikmetis, mokosi paskutinės klasėse, jam saikingai atseikėta paaugliškų dramų nuo kurių norėtųsi užsimiršti, o kadangi draugai daro per mažai blogos įtakos ar bent jau daro bet ne į tą pusę. O ką daro žmonės kai jiems blogai? Bėga į alternatyvią geresnę realybę. Ar bent jau paprastesnę. Tai taip ir susikirto mūsų su Džeine keliai. Aš skaičiau knygą po knygos, o kai pradėjau skaityti ją, nepaleisdavau iš rankų. Kažkokiu stebuklingu būdu iki to laiko buvau mačiusi tik gabaliuką ekranizacijos, tad skaitymas nebuvo vizualiai užterštas jokiais įvaizdžiais ir teikė gryną malonumą (su šituo reiškiniu susidūriau, kai skaičiau Rita Hayworth and Shawshank Redemption – kur Redas yra raudonplaukis airių palikuonis, o aš vis tiek vaizdavausi jį kaip Morganą Freemaną :D) . Istorija nebuvo labai banali, pakankamai negirdėta, tuo labiau, kad net ir šiuolaikiniame kine, kuris sukasi vien tik iš banalių siužetų ar visais įmanomais būdais perdirbtų istorijų, gali rasti geriausiu atveju tik ekranizacijas, o ne kokius „Niu Jorkas. 2005. Vargšė našlaitė meksikiečių imigrantė Juanita Eiraro atvyksta dirbti į valstijas ir įsidarbina pas turtingą našlį, kuris turi paslaptį“. Na ok, siužetas skamba banaliai ir ko gero yra ne kartą naudotas, bet tai tiesiog šabloniškas siužetas kinui, galbūt artimas motyvu, nes tikroji Džeinė gali atsiskleisti tik tam tikrame erdvės ir laiko santykyje. Bent aš taip manau.

Taigi kaip minėjau, ši knyga man buvo nuostabi istorija, puikiausias ‚kaltas malonumas‘, ir nesigėdinu to pasakyti, toks yra ir dabar. Apskritai, to vadinamo guilty pleasure temą žadu išplėtoti vėliau – visi mes juos turime, šiek tiek gėdijamės ar ne, ir jau vien tai apie mus šį tą pasako. O tęsiant apie Džeinę, amžina taisyklė sako, kad geriausi dalykai tampa klasika. Jais sekama, jie kopijuojami iki begalybės kol tampa simboliais. Jie analizuojami, narstomi po kaulelį, juose ieškoma prasmės, jie interpretuojami visais įmanomais būdais ir ne visi atlaiko išbandymą, nebent esi pasiryžęs ignoruoti viską, ką sužinai.
Pirmasis išbandymas, kurį patyrė Džeinė mano akyse buvo teksto analizės kursas, kurį turėjau pernai. Jame daug kalbėjome apie gotiką, baironiškuosius didvyrius, charakteringus bruožus ir tai mane privertė nemaloniai pasimuistyti – Džeinė turėjo daugelį charakteringų gotikai bruožų – tipišką baironišką didvyrį su tamsia praeitimi ir paslaptimi bei kalte, jauną nekaltą merginą, tamsią pilį, audras, didingus bet niūrius kraštovaizdžius, sapnus, pamišėlę (kuri davė pavadinimą garsiam feministiniam veikalui ‚Madwoman in the attic‘), daugelį įvaizdžių, kurie man Džeinėje atrodė tokie natūralūs, o juos pasirodo naudojo kelios kartos to žanro rašytojų apie daugiau nei penkias dešimtis metų ir pasiekė net Edgarą Alaną Poe, įkvėpė Varną ir daugelį kitų nerealių kūrinių (simboliška, bet E.A. Poe teigė, kad literatūra neturi būti apie kasdienybę, kad joje žmonės turi rasti pribėgą, kitokį pasaulį, kuriame galėtų pasislėpti nuo realybės  - taigi, Džeinės žanras, pagal bendriausius kanonus tam puikiai tinka). Visi mūsų ko gero patiria tą jausmą, išeidami iš vaikystės į paauglystę supranta, kad jų tėvai yra tik žmonės, kurie klysta ir ne visada gali viską išspręsti. Arba kai žmogus, kurį laikai išskirtiniu pasirodo banalesnis už Scary Movie siužetą. Bet atleisti galima daug ką, tuo labiau, kad Džeinės magnetizmas pranoksta bet kokio žanro ribas.
.                     Žinoma, iš mūsų laiko perspektyvos jame netrūksta lengvo banalumo. Pavyzdžiui, epizodas, kuriame Ročesterio balsas per didžiausius atstumus pasiekia Džeinę. Toks nepaprasto ryšio tarp mylimųjų akcentavimas atrodo kiek per akivaizdus, jam trūksta subtilumo. Bet čia ko gero net ne kartų, o šimtmečių skirtumas. Juk ir kita garsi rašytoja  Džeinė Austen jau rašydama savo laiku propagavo senamadiškas vertybes ir ignoravo  ryškias naujos visuomenės formavimosi tendencijas, bet jos siužetai neretai dirbami, perdirbami, pritaikomi šiandienai ir tokie laiko patikrinti, kad dar ilgai bus naudojami. Džeinė Austen, beje, irgi nusipelnė šiokių tokių atskirų pastebėjimų apie, kad kartais viskas ne taip romantiška, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, bet paliksiu tai kitam įrašui.
Antras išbandymas buvo visos matytos ekranizacijos, kadangi po kai kurių visgi teko išgraužinėti užsilikusius įspūdžius. Kai kurių mačiau tik tiek kiek leido scenos jutubėje. Kitas- visas, o yra ir tokių (tiksliau tokia), kurią moku kone mintinai. Ilgai mąsčiau – rašyti chronologine tvarka ar pagal sudėtingą ir įmantrią laigerio vertinimo sistemą. Laimėjo pirmoji.
Laigerio namuose, beje, greit bus rengiamas Džeinės Eir ekranizacijų festivalis. Norinčius prašome registruotis komentaruose. Keli laimingieji bus atrinkti ir burtų keliu.
Na o dabar – Laigerio gidas į Džeinės Eir pasaulį
·        1943 Joan Fontaine and Orson Welles. Iš pradžių turiu pridurti, kad esu žiauriai kibi dalykuose, kurie liečia kastingą – jei darai filmą tik iš garsių pavardžių, laigerio pritarimo negausi. Šioje adaptacijoje Džeinei aštuoniolikos niekaip neduosi. Fontaine buvo 25 filmuojant šį filmą. Kaip pamatysime vėliau, dar ne pats blogiausias variantas. Bet tokį pasirinkimą galima suprasti – kinas tais laikais buvo dar ganėtinai jaunas ir kriterijai kiti. Bet iš šios Džeinės lūpų tariami legendiniai žodžiai na tai kas, kad aš negraži ir paprasta, skamba ironiškai. Welles‘o Ročesteris pakankamai tamsus, bet nepakankamai charizmatiškas. Filmas labai gražus, tačiau vis tiek atrodo panašus į dar vieną meilės istoriją su gotikos elementais, besibaigiančią priartintu bučiniu. Jaučiausi šioks toks deja vu, nemenkas panašumas į prieš keturis metus pasirodžiusį debiutinį  Hičkoko darbą Rebeka (1939) , tiek motyvais tiek tuo, kad abiejuose filmuose yra Joan Fontaine, gotiškas namas, nujaučiamas paslaptingos moters egzistavimas ir praeities tragedija. Apibendrinant, ši versija atspindi daugiau filmavimo nei adaptuojamojo kūrinio laiką. Laigeris rašo 8.
·        Čia vieta versijoms, kurias demonstratyviai ignoruoju kaip mėgėjiškas blogąja prasme. Šešiasdešimtmečiai Ročesteriai, trisdešimtmetės Džeinės bei Džeinės su MAKIAŽU IR PEŠIOTAIS ANTAKIAIS bei laku supurkštais plaukais.
·        1983 Zelah Clarke and Timothy Dalton. Šilčiau, nors Ročesteriui trūksta tamsaus  Welles‘o nuožmumo ir valdingumo ir šiaip sunku nepastebėti teatro aktoriui būdingų manierų. Čia yra epizodų, kurių nerasi knygoje, bet jie neiškrenta iš bendro konteksto. Džeinė atrodo šiek tiek flegma  o veiksmas tiek dinamiškas kiek sekmadienio popietė senelių namuose, bet po kelių dešimtmečių, tai pirmas vertas dėmesio darbas.8.
·        1996. Charlotte Gainsbourg and William Hurt. Su prancūzišku akcentu šnekanti Džeinė niekada nuotaikos neturintis Ročesteris. Garbė žodis, ar scenaristai dirbo atsidarę santrauką wikipedioj ar panašiam tų laikų jos atitikmenyje? Žiūrint į šią porą atrodo, kad jie abu pavargę nuo gyvenimo o nuo tos meilės jiems daugiau skauda nei gera. Net Ročesterio afera su svečiais Tornfilde neatrodo įtikinama. Minorinis filmo tonas užkerta kelią plėtoti daugeliui temų, svarbių norint atskleisti šios istorijos esmę. 7
·        2006 Ruth Wilson and Toby Stephens. Ačiū BBC. Ir čia laigerio objektyvumui atėjo galas ir tenka prisipažinti, kad visos versijos yra vertinamos pagal šią. Tobulas duetas, tobula dinamika, tobuli aktoriai. Ruth Wilson Džeinė yra protinga, miela, nedaug temačiusi mergina, kuri bando kažkaip kabintis į gyvenimą. Visas jos gyvybingumas atskleidžiamas sąveikoje su Ročesteriu, jis padeda jai atsiskleisti žiūrovui ir pačiai sau. Juk mes patys nežinome, kaip elgsimės vienoje ar kitoje situacijoje ir ko galime iš savęs tikėtis, kol kas nors nenutinka. Tas kas nors Džeinei ir yra Ročesteris. Ūmus, nervingas, ryškiai turintis patirties ir ne tik aplinkybių bet ir savo nevaldomos aistros auka. Čia jis vienas tų ypatingai žavių žmonių, kurie tokie patrauklūs, kad jiems gali atleisti daugelį ydų. Gotikos šioje versijoje mažiau, ji trunka keturias valandas, per kurias spėjama atskleisti ir santykių evoliuciją, ir praeities vingius ir leisti Džeinei pakankamai atsidžiaugti nepriklausomos moters gyvenimu. Spėkit kiek rašau. 10 aišku.
·   2011 Michael Fassbinder and MiaWasikowska. Australė ir vokietis, režisuota amerikiečio. Šios versijos labai laukiau. Galbūt man, pripratusiai, prie keturių valandų versijos, tai buvo panašu į sutrumpintą istorijos atpasakojimą, bet dabar, kai jau apsipratau, tai viskas labai vietoje ir laiku. Wasikowska puikiai tinka Džeinės Eir vaidmeniui, gal kartais jai ir pritrūksta gyvybės ir atrodo, kad ji nuolatos kovoja su dusinančiu korsetu –kuris kurį, bet kol kas laimi Mia. Ročesteris nuožmus, ūmus, radęs galimybę pagaliau būti laimingu ir siekiantis to bet kokia kaina. Bet Jane jam pasako – padaryčiau dėl tavęs viską, ką būtų teisinga padaryti.Taigi, kad ir kaip jos širdis plyšta, kad ir kaip jai gaila jo, kaip sako Toby Stephens apie Ročesterį , ‚he needs to go an extra mile“.
Šis kūrinys nepaprastas – skaitant pirmą kartą į akis krenta dalykas, prie kurio mes ko gero atpratom – akcentuojama tai, kad jie abu nėra gražūs, kad ji mažutė, smulki ir pilka (iš išorės) o jis enigmatiškas, traukiantis ir nenuspėjamas, bet net pati Džeinė niekada neveidmainiauja ir nesako jam, kad jis gražus. Pažiūrėkite bet kokį filmą šiandien – ar yra kas nors svarbiau už išvaizdą? Net ir pamilęs kokią akiniuotą merginą su kabėm, herojus už tai būna apdovanotas stebuklinga jos permaina (nuimami akiniai ir paleidžiami plaukai, plius modernesni drabužiai). Džeinės Eir istorijos ašis yra du žmonės, kurie iš pirmo žvilgsnio yra siaubingai nesuderinami ji tik guvernantė be jokių pajamų (tais laikais ponai RETAI vesdavo merginas dėl pajamų – juk apie gražuolę Blanche Ingram ponia Fairfax irgi sako – kokia ji graži, bet neturi nė cento, o tai būtume seniausiai šventę vestuves), jis gerokai vyresnis, visko matęs, patyręs ir dar aišku (SPOILER ALERT) vedęs. Bet jie abu vienas kitą supranta, abu randa vienas kitame to, ko jiems trūko ir dėl to yra stipresni už visus kitus, nes pasirenka būti laimingi nepaisydami jokių socialinių prietarų. Būtent todėl Džeinė pabaigoje ir gali ištarti garsiausią frazę visoje knygoje – READER, I MARRIED HIM.


Tai tiek. Jei sunku, norisi atsipūst, pabėkit į laikus, kurie buvo velniškai sunkūs, bet  per beveik dviejų šimtų metų filtrą atrodo kaip idealistiškas, paprastesnis pasaulis. Juk tik su vyno taure ir tik vienam ar dviem vakarams. Pigu kaip ir atostogauti prie lango.





2011 m. lapkričio 10 d., ketvirtadienis

Socialinės temos

Šiandien - savižudybė. Tiksliau, kodėl nereiktų jos daryti. Paklausykite.


2011 m. rugsėjo 7 d., trečiadienis

Being positive my a**

Pastaruoju metu pasidariau labai pikta. Mane erzina beveik viskas. Kai aplink nebelieka nieko, kas mane užknistų, imu užknisti pati save.
O ką daryti su pykčiu ir nenaudingomis neigiamomis emocijomis? Ogi jas publikuoti!
Arba  rašyti komentarus Delfyje. Ne... man nėra dar taip blogai. Kalbant apie juos, mano geriausia draugė turėdavo alter ego, kurios vardas buvo Inga. Ta Inga rašinėdavo komentarus, o jos el. pašto adresas,kaip išsiaiškinau vėliau, sutapo su manuoju. Jei, internetine teroriste skaitai mano blogą, tai žinok atidarysiu sąskaitą tavo vardu Raudonajame Vaivos puslapyje. Duodu žodį.
Bet pala, dar nebaigiau skųstis.Mane apėmė liguistai pakili nuotaika, tai nežinau nuo ko pradėti.

  • Šiandien mane užkniso mažiausiai tai, kad nuėjusi į kepyklėlę jau trečią kartą neradau plikytų pyragaičių su kremu. Esmė tame, kad šitą dalyką valgau tik tada, kai žiauriai nėra nuotaikos. O iš kur ta nuotaika atsiras, jei ir pyragaičių nėra. Vicious circle of misery. 
  • Dar mane nervuoja troleibusai ir jų turinys, plėšrių manierų pensininkės, kurios braudamosis prie laisvos vietos numindytų tau ne tik kojas, bet ir ausis, jei gulėtum. Aišku viešas transportas čia jau pats savaime folkloro dalis, tai neišsiplėsiu apie šitą gyvenimo mokyklą ant ratų.
  • Mane užknisa kai kurie draugai. Nesakysiu kurie ir dėl ko nes ateitis ilga ir nuobodi, susipyksi su visais tai niekas net į laidotuves neateis.
  • Sunku darosi pernešti savo kaimynus, kurie nesilaiko laiptinės tvarkymo grafiko, ypač turint galvoje, kad pagrindinis taršos šaltinis yra jų šuns plaukai. 
  • Dar yra kaimynė, kuri gyvena pirmame aukšte, sėdi prie lango, fiksuoja kiekvieną tavo veiksmą, ir grįžtantį pasitinka su amžinu taikadaduositepinigusužkiemotvarkymą. Garbės žodis, už kiekvieną vasaros mėnesį aš jau sumokėjau mažiausiai po du kartus ir vis tiek likau kalta ir dar skolinga.
  • Nemėgstu savo kompo, nes jis nemėgsta manes. Jo vardas Asus, bet per vidurį tiktų dar viena S raidė kartais. We are on a break
  • Nekenčiu kai už rankovės arba apykaklės pribėga vandens
  • Kai sugalvoji gerą pokštą, o aplink nėra nė vieno žmogaus, kuris įvertintų jo genialumą.
  • Kai būnu blogos nuotaikos ir mano jau ir taip nejuokingi juokeliai tampa visiškai ištiškusiomis ir netikusiomis frazėmis, kurių niekas nesupranta. 
  • Kai žmonės kartais ima smerkti elgesį, kuriuo patys kai patogu naudojasi.
  • Nemėgstu, kai pradedu knygą ir nesugebu jos pabaigti. Tada nemėgstu savęs, kam pradėjau ją skaityti išvis.
  • Nemėgstu bejėgiškumo jausmo
  • Negaliu pakęsti, kai matau žmones besielgiančius neteisingai ir nieko nesakau
  • Nemėgstu been there, seen that attitude
  • Nemėgstu kai žmonės man prikaišioja angliškas frazes
  • Negaliu pernešti, kai pritrūksta kelių centų ir tenka keisti banknotą. 
  • Nekenčiu kai reikia prašyti pinigų ar stengtis juos atgauti
  • Nekenčiu akis badančio kai kurių žmonių kvailumo
  • Nekenčiu savęs, kad vis tiek šnipinėju juos Feisbuke dėl to svaiginančio pranašumo jausmo
  • Nekenčiu savęs už kad kartais nejaučiu savigarbos
  • Nekenčiu savo žalingų įpročių
  • Nemėgstu kai žmonės neišgirsta to ką sakau
  • Nemėgstu kai jie panaudoja mano juokelius kaip savus
  • Man gaila žmonių, kurie neturi talento, bet laiko save menininkais. (po ilgos kovos su savimi nusprendžiau nedėti vienos nuorodos. matyt man dar nėra taip blogai)
  • Nekenčiu, kad labai greitai pamirštu, už ką supykau
  • Nekenčiu, kai kiti ilgiausią laiką prisimena menkiausią išardytą kepurėlę ir tai nusveria visas kartu patirtas smagias akimirkas ir viską, ką būni padaręs gero dėl to žmogaus
  • Nekenčiu, kad tėvai amžinai kritikuoja mano aprangą 
  • Nekenčiu to, kad kartais man labai reikia dėmesio
  • Nekenčiu kai žmonės teškia akivaizdžius dalykus (tariamai) norėdami gero
  • Nekenčiu aiškintis santykius telefonu
  • Nekenčiu atviruku su gatavu tekstu
  • Nekenčiu kai rašai ką nors iš širdies, o niekas taip ir nepakomentuoja
  • Nekenčiu perdėto dramatiškumo, kai jis ne mano
  • Kiekvieną kartą, kai kas nors išduoda mano paslaptį, mano širdyje miršta mažas kačiukas
  • Kiekvieną kartą, kai pamatau žmogų, kurio nemėgstu, mintyse aš naudoju prieš jį fizinį smurtą
  • Nekenčiu kai troleibusas nuvažiuoja priešais akis
  • Kai vakare verkiu, o ryte atsikeliu užtinusi
  • Kai tenka rinktis iš dviejų blogybių mažesnę
  • Kai maža blogybė yra vis tiek didelė
  • Kai kažkodėl įsivaizduoju kad turiu gražų balsą, bet niekas niekada man to nėra sakęs. Turiu galvoj šnekamąjį, dainuot žinau kad nemoku
  • Kad niekada nesigauna susišukuoti gražiai prieš pat kur išeinant.
  • Kai nutirpsta koja taip,jog atrodo kad visai jos neturi
  • Kai žmonės nesupranta subtilių užuominų
  • Kai jie išvis nesupranta užuominų
  • NEKENČIU, kai ant manęs rėkia
  • Nekenčiu kai mane tildo ar sako kad garsiai šneku
  • Nekenčiu kai merginos daro ančių lūpas
  • Rodo V ženklą
  • Egzistuoja
  • Nekenčiu to, kad esu pavydi
  • Kad niekada nepasieksiu to, ką noriu pasiekt
  • Ir per savo bjaurų būdą mano kaip pensininkės lavoną ras apgraužtą kačių po dviejų savaičių.
Galėčiau tęsti ir tęsti. Tas lengvumo ir tuštumos jausmas yra neapsakomas.

 Net nebesinori dramatiškai visko išdaužyti . Tik eiti į lovą ir miegoti, miegoti, miegoti, o kaip sako Bukovskis 


In the morning it was morning and I was still alive

2011 m. liepos 26 d., antradienis

Mažos didžio žmogaus mintys


Laigeris grįžo iš puikių atostogų ir susidūrė su poatostoginiu sindromu, kai sunku patikėti, kad išvis buvai kažkur išvykęs. Laimei, žmonėms ichtiandrams pasireiškia ne tokie stiprūs simptomai, kadangi jie gali sėkmingai prisitaikyti prie bet kokių sąlygų, o po to ir atsitaikyti. Taigi manoji adaptacijos programa įtraukė filmus, pyragus, šiek tiek rutinos ir planavimo į priekį! Puiki kombinacija. Dar labai padeda smėlis, kuris byra iš visų įmanomų kišenių ir net girdžda tarp dantų. Na o šiandienos rubrikėlėje LAIGERIS MĄSTO APIE GYVENIMO MĮSLES, trys pastebėjimai
Pirma, kalbėti apie save trečiu asmeniu ima darytis labai smagu,  imu galvoti, kad dar net ir kokio titulo reiktų, tarkim jūsų Blog‘ybe ar kažką panašaus, pagaunat, pagaunat?
Antra – atradau dar liūdnesnį dalyką už „gatavai“ užrašytus atvirukus – pasirodo Nokios telefonuose prie tokių šabloninių žinučių kaip „Vėluosiu“, „Atvyksiu“, „Ačiū“, yra dar ir „Ir aš tave myliu“...  Nors suskaičiavau, kad nuvingiuoti per visus meniu iki šablonyno reikia paspausti daug daugiau mygtukų nei reiktų norint parašyti tai pačiam. Na bet  kam apsiriboti šiais? Siūlau šablonus papildyti kitoms kasdieniškomis frazėmis kaip „Ar tekėsi už manęs“ ar tarkim „Tu mano vaiko tėvas“.
Trečias dalykas, negaliu pakęsti, kai žmonės sako žodį  „Pokas“(pokelis/pokutis). Man tai tas pats kaip Lilei žodis „moist“ ar kitems žmonėms putplasčio skleidžimas garsas. Gal čia filologų liga, nežinau.
Na, o pabaigai – mano seni nauji draugai Warpaint. Ir pyragas. Slyvų pyragas. 




2011 m. liepos 17 d., sekmadienis

Pamokančios istorijos

Darbas ore išeina į nauda kam tik nori tik ne šviesiaodžiams žmonėms. na, bet bent jau būna laiko apmąstyti gyvenimą. Tarkim vakar vienos tokios mąstymo sesijos metu svarsčiau, kad gyvūnų pasaulyje būna neką mažiau dramos nei kad tarkim žmonių. Paimkim tarkim kad ir statistinio paukščio lizdą. Staiga jame gimsta vienas miiiiližiniškas baby bird, na kaip tas 7 kilogramų kūdikis Teksase. Tėvai vos pajėgia jį išmaitinti, jis vis grėsmingiau stumia kitus paukščiukus prie lizdo krašto, o jo plunksnų raštas dar visai kitos spalvos. Tėtis Paukštis pakelią sparną prieš Mamą Paukštienę klausdamas su kokiu čia ereliu buvai man neištikima, didysis vaikas irgi ima klausinėti, ar jis kartais neįvaikintas ir tik protingosios Pelėdos įsikišimas viską išsprendžia. Pasirodo, jų lizde be jokio įspėjimo įsitaisė gegutės kiaušinis.

Gegučiui paauglystė, jis pradeda maištauti, išmeta savo brolius iš lizdo ir monopolizuoja visą medį. Jokio dėkingumo.

Žiūrim toliau.

Vėžliukai.

Ne visiems pasiseka atsidurt miesto kanalizacijoje ir mutuoti, kaip keturiems visiems pažįstamiems kovotojams už teisybę. Kiti štai pajūry, naktį, išsikapstę iš smėlio į mėnulio apšviestą paplūdimį šaukia mamytę kol užkimsta balsiukai. Kažkas atsiliepia, jie bėga jūros link, kur pasirodo, kad nuploninęs balsą juos viliojo krabas... Laimingieji pabėga į jūrą.. Šią istoriją girdėjau per Animal Planet laidą, kur interviu davė seniausias pasaulio vėžlys. Jo vardas Konstantinas, dar dabar pamenu.


Lyrauodegiai paukščiai

Įsivaizduokite. Pusę metų renčiate gražiausią pasaulio pavėsinę, apkaišiojate ją plunksnomis, blizgučiais, saldainių popieriukais, išmokstate mintinai pagroti visą Coldplay diskografiją, kadangi tai jos mylimiausia grupė, surengiate jai autorinį koncertą, o ji pasirenka kažkokį nupiepėlį kuris tesugeba sucypsėti tris akordus iš kažkokios šešiolikmečio muzikos dievuko dainelės. No ladies this year.

Įsivaizduokite. Jūs esate paukštis pačioje paauglystėje. Esate ramus ir santūrus, priešingai nei prieš tai minėtas gegutis. Jūsų broliai žiauriai gražūs, jų plunksnos geltonos, jie faini, juos visi bando paglostyti, o pamatę jus klausia, ar jūs kartais ne iš sugedusio kiaušinio išperėtas. Ir štai tėvai pasisodina tave ir sako - mes nesame tikrieji tavo tėvai. Boom. Adopted. Prie šito prisideda ir nepasitikėjimas savimi, nuolatinis pergyvenimas dėl savo svorio, grūdų slėpimas nuo mamos anties (taip mama, viską sulesiau), o tada ateina žiema, Šalta, nėra ką valgyti, o ir norėtųsi visai, kol vieną pavasarį pamatai save atsispindinčią vandenyje, tvenkinio gražuolę, kuriai kiti gulbinai siūlo iškedenti plunksnas. True story. Skaičiau vieno ornitologo knygoje. Andersenas pavardė, jei neklystu.

Gerai, šiam kartu tiek pamokomų ir kas svarbiausia tikrų istorijų iš gyvūnų gyvenimo. Kad ir kaip jums blogai, jis bent jau turite internetą. O aš turiu MP3 grotuvą ir einu toliau darbuotis. Kam įdomu, negaliu liautis klausytis šitos dainos :D

2011 m. liepos 7 d., ketvirtadienis

Information is power #1 ūsai

Šiandien mąsčiau apie tai, kas gali būti geriau už smagius dalykus? Tai smagūs ir naudingi dalykai.
Taigi nuo šiol, drum rolls, atsiranda naujas tagas – fun facts! Pirmajame tokio pobūdžio įraše norėčiau pakalbėti apie tai, kodėl žmonės (didžiąja dalimi vyrai) ėmė auginti ūsus.
Pirmieji įrašai apie sąmoningą veido augmenijos formavimą siekia dar šumerų laikus, kai šie didūs išradėjai šalia rašto, rato atrado ir dalyką retai akcentuojamą istorijos vadovėliuose – kasą. Taip, anksčiau kasos pynimas buvo išimtinai vyrų užsiėmimas, užuominų apie tai randama ir Gilgamešo epe, ir išlikusiose molio lentelėse. Vienoje lentelių pasakojama apie rengiamas varžybas – kas greičiau iš savo barzdos nupins tvirtą kasą. Palyginus su to laikmečio barzdomis, Antano Kontrimo veido augmenija tėra dantų šepetuko šereliai.
Tačiau kaip jau minėjau, kadangi šumerai išrado ratą, ilgos barzdos tapo nebepatogios, kadangi jas nuolatos įsukdavo. Buvo pereita prie patogesnių šukuosenų, trumpesnių ir praktiškesnių barzdų.
Iš vėliau istorijos šaltiniuose randamų dokumentų (aš kalbu apie Europos istoriją, kuri esamuoju momentu yra pagrindinė mano specializacija) arčiau prie veido plaukų priežiūros estetikos buvo priartėję graikai. Kultūringi visame kame, savo barzdas jie tvarkingai apkirpdavo, nepamiršdami ir ruožo virš viršutinės lūpos. Barzda labai praversavo dėl to, kad Graikija, kaip Europos filosofijos centras knibždėte knibždėjo mąstytojų, kurie intensyvaus mąstymo procese dažnai mėgdavo mąsliai glostyti minėtąsias tvarkingasias barzdeles ir kontempliuoti apie visatos kilmę. Tuo pačiu metu Šiauriau Europoje gyveno barbarai Normandų tautos, kuriose barzda atlikdavo maisto saugyklos vaidmenį- kariu galėdavo tapti tik tas vyras, kuris savo barzdoje sugebėdavo paslėpti bent svarą mėsos, keletą šlaunelių ar sūrio gabalų. Šiek tiek geresnė padėtis buvo vienuolynuose, kur vienuoliai ne tik tapo barzdos skutimosi pionieriais, bet ir išsiskusdavo tonzūras. Buvo sakoma, kad pamatyti daug vienuolių mėnesienuoje nulenkusių galvas – tai nepamirštamas reginys.
Bet grįžtam į Balkanus. Sokratai buvo išnuodyti, Graikiją užkariavo romėnai, kurie prieš patekdami į graikų kultūros nelaisvę, visgi spėjo įdiegti savo požiūrą į šukuosenų madas – tiksliau jokios veido augmenijos netoleravimo. Dar daug amžių prieš Petro Didžiojo karaliavimą, įvyko pirmieji prievartiniai barzdos skutimai. Taip pat vertėtų paminėti, kad laikui bėgant romėnams ėmė atsiliepti valgymas iš švininių indų ir nuolatiniai vaikščiojimai į pasimatymus su savo seserimis ir... broliais. Šiuo laikotarpiu paplito ir pirmoji depiliacija vašku, laikyta Termos lankytojo prievole.
Na, kadangi viskas ima skambėti kaip How I Met Your Mother, peršoksiu prie pirmojo oficialaus ūsoriaus. Šiek tiek priešistorės niekam nepakenkė, o dabar prie reikalo. Pirmasis žmogus, oficialiai įrašytas bažnyčios archyvuose kaip keistos, provokuojančios išvaizdos įtartinas tipas, dėl savo flambojantiškos išvaizdos (man kažkodėl LABAI patinka šitas žodis) patekęs į inkvizicijos tarnų akiratį.  What‘s the big deal? Paklaus anglakalbiai mano blogo skaitytojai.  Patys pagalvokit – šokiruojant visuomenę nueitas ilgas kelias. Na taip, jis greičiau sukasi spirale – juk Romos imperatorius, jei gerai pamenu Kaligula, buvo paskyręs konsulu arklį, bet tamsieji amžiai žmones vėl apramino. Bažnyčia turėjo tam savo priemonių. Taigi, tokia neįprasta šukuosena buvo kaip išsišokimas. Jam buvo liepta nusiskusti tuos ūsus arba prisiauginti barzdą, tačiau nė vieno nė kito jis nepadarė. Taigi susipažinkit – žmogus, apie kurį aš kalbu yra vardu Mustachijus Bakendordo iš garsios gotų riterių giminės. Sakoma, kad jo protėvis Viskeris Bakenbordo buvo vienas karaliaus Artūro riterių, vėliau gavęs žemės ir įsikūręs žemyninėje Europoje. Keli išlikę laiškai liudija, kad jis dažnai mėgdavo tepti savo plaukus kiaulės taukais, kad šie būtų paklusnūs ir dėl to pelnęs tylias savo pavaldinių pašaipas. Na o istorija su Mustachijumi yra ganėtinai paprasta. Tą mums atskleidžia išlikęs laiškas jo seseriai, ištekėjusiai už kito karaliaus vasalo riterio tolimame karalystės krašte. Laiško esmė tame, kad nors ir būdamas be galo drąsus mūšio lauke, Mustachijus turėjo vieną neįveikiamą baimę. Jis siaubingai bijojo tamsos. Taigi kartą, eidamas tamsiu koridoriumi į nenurodytą vietą, jis rankoje nešėsi lajinę žvakę, paslydo ant žiurkės ir padegė sau barzdą. Rimtesnių sužalojimų išvengė,tačiau barzda taip ir nebeataugo, liko tik plaukai virš viršutinės lūpos. Mustachijus ilgai graužėsi, kadangi stora barzda buvo jo pasididžiavimas, perduodamas iš kartos į kartą. Dar savo mirštančiam tėvui jis buvo pažadėjęs, kad niekada jos nekirps. Būtent todėl net ir verčiamas inkvizicijos, nepakluso nusiskusti savo barzdos likučių. Be jo sesers, niekas taip ir nesužinojo, kad barzda jam tiesiog neauga. Vis tik ilgainiui tokia veido plaukų kombinacija tapo pasipriešinimo inkvizicijai simboliu, o vėliau – ir nauja mada. Tik varšgas Mustachijus niekada ir nesužinojo, kokio judėjimu pradininku tapo. Kaip viename paskutinių laiškų rašė savo seseriai, „be barzdos jaučiuosi toks pats nuogas, lyg būčiau pamiršęs užsimauti kelnes“. 

Taigi o dabar šiek tai vaizdinių įrodymų, kodėl turėtume būti dėkingi Mustachijui. Su tinkama muzika, aišku





2011 m. liepos 6 d., trečiadienis

Haters and Whales

Žinot kaip sako, haters gonna hate, šiandien sulaukiau pirmųjų priekaištų savo blogo adresu. Pagrindiniai šios [ne]konstruktyvios kritikos elementai buvo šie:
  1. Aš neturiu apie ką rašyti;
  2. Prirašau per daug, taigi nėra tiek durnelių, kurie netingėtų skaityti mano nesąmonių;
  3. Turinio trūkumą bandau dangstyti nuotraukomis;
  4. Mano blogą skaito tik vienas žmogus (čia galiu drąsiai pasakyti kad tai yra netiesa – skaito bent DU. Juk blogo rašytojas irgi įeina į tą skaičių :D)
Esu žmogus, kuris oriai priima bet kokią nuomonę. Tiesiog su sad walk nueinu į vonią, ir atsukusi dušą išsiverkiu. Todėl susivaldysiu neįkėlus savo kritiko nuotraukos, kurioje jis miega apsikabinęs seilėtą pagalvę. Galbūt šito ir nebūčiau rašius, bet jau seniai apšviečiau pasaulį apie tai, ką veikiu, todėl bandau nuraminti sunerimusius. Aš gyva, sveika, ir net pakankamai geros nuotaikos. Šiek tiek kulinarinu. Mano naujausias šedevras vadinasi „Malkos po sniegu“ ir atrodo... na kaip atrodo :D  

 Skanus dalykas, reiks kartoti, jei dar kada turėsiu vyšnių. Dar labai džiaugiuosi tuo, kad mokinuosi brazdinti gitara!!

 Čia ko gero dėl to, kad mano didžiai gerbiamas draugas snobsteris ir vesternų žinovas nusprendė, kad jau geriau kęsti mano grojimą nei dainavimą. Prašė tik vieno – kad niekada, niekada nesiliaučiau dainuoti banginių dainų. Žinot, gi su šituo dalyku net kompaktus leidžia, tai labai atpalaiduoja ir ramina. Gal kas pamenat, buvo toks serialas „Vandenyno mergaitė“ apie merginą, kuri šnekėjosi su banginiu. Tai va, aš  totaliai suprantu, ką tas banginis šnekėdavo. I do speak Whalish.

2011 m. birželio 27 d., pirmadienis

Banali tiesa

Taip, šitas filmas apie vieną universaliųjų tiesų - nėra to blogo, kas neišeitų į gerą (arba neišeitų į [internetinį] blogą).
Wristcutters: A love story. Atradau visai netyčia, noriu nenoriu turiu už tai dėkoti vienai FB filmų mylėtojų bendruomenei.
Su rekomendacijomis draugauju atsargiai - filmus mėgstu susirasti pati,bet šitas sudomino ir štai net dviems mėnesiams nepraėjus prisiruošiau jį pažiūrėti.
Žinote tą jausmą, kai apsilankai pas ką nors svečiuose ir pamatai jų lentynoje savo mylimiausias knygas? Tai žiūrėdama šitą filmą pasijutau panašiai. Vienas veikėjas jau nuo pat pradžių įtartinai priminė Gogol Bordello lyderį Eugeną Hutzą. Jo net vardas buvo tas pats, į akis krito ryškus rusiškas akcentas, o ir ūsus jis turėjo panašiai įspūdingus (nors tikrasis Eugenas neturi tokių vešlių žandenų, ir kilęs jis yra iš Ukrainos), greit paaiškėjo, kad šitas sutapimas visai neatsitiktinis, kadangi didžioji dalis muzikos, skambanti šiame filme ir yra atliekama Gogol Bordello, o scenarijaus autorius yra geras šios grupės vokalisto draugas. Lyg to būtų maža, epizodinius vaidmenis filme atlieka Tom Waits (panašiai kaip ir  in The Imaginarium of Doctor Parnassus , čia jis viena pagrindinių herojų likimus lemiančių figūrų). Galų gale, čia vaidina ir Will Arnett, geriausiai žinomas kaip nevykėlis magas Gob Bluth trumpai gyvavusiame televizijos seriale Arrested Development. Šiame filme jis taip pat magas. Taip pat nelabai gerai valdantis savo iliuzijas. Tik fone neskamba Europe - Final Countdown. O galėtų. :)
Filmo siužetas ganėtinai originalus, nors pomirtinio pasaulio variacijų filmuose galima sutikti vienokiu ar kitokiu pavidalu ganėtinai dažnai. Taigi, pagrindinis herojus Zia nusižudo nepakėlęs fakto, kad jį paliko mergina (ša, mes tik žiūrim, o nesmerkiam), taigi po šio poelgio jis patenka į pomirtinį pasaulį, kuriame laikas ganėtinai reliatyvi sąvoka, o erdvė.. ganėtinai nyki dykynė išdeginta saulės su miestais, kuriuose galėtum įsivaizduoti žmones, besiglaudžiančius po tornado ar žemės drebėjimo. Niekam tai nėra tikrieji namai, niekas ten neatrodo patenkintas, tiesiog susitaikęs su lemtimi. Taigi Zia čia suranda draugą Eugeną, su juo leidžia savo nykų laisvą laiką nuo darbo Kamikazee Pizza picerijoje, kol nesužino, kad jo ex nusižudo tepraėjus mėnesiui po jo mirties.Sutapimas? Jis aišku pamano, kad ne. Todėl jis įkalbina Eugeną vykti kartu su juo ( geriausias argumentas pasaulyje - tu vis tiek neturi ką veikt) ieškoti Zios ex ir jo kančių priežasties. Čia prasideda road trip dalis, kurioje jie sutinka Mikal, ieškančią „valdžios”, kuriai norėtų paaiškinti, kad ji visai nebandė nusižudyti. Na patys suprantante, kas su kuo galų gale ir kaip išsispręs,bet ir tokiu atveju šį filmą verta žiūrėti. Vien tik dėl po priekine mašinos sėdyne esančios juodosios skylės, vis surijančios Eugeno akinius ir kitus nerangiai Zios pamestus daiktus. Nors jie negali šypsotis (tiesiog fiziškai negali), danguje virš jų naktį nebūna žvaigždžių,o ir visi jų turimi daiktai atrodo kaip patekę čia po savižudybės ar bent ilgokai naudoti prieš atsiduriant šiame alternatyviame pasaulyje, bet filmas tikrai mielas ir gražus. Aišku neatmetu galimybės, kad po dviejų Larso Von Triero filmų iš eilės, bet koks filmas atrodo daugiau ar mažiau pozityvus.  Apibendrinant, rašyčiau aštuonis su puse nes šiek tiek primena Interstate 60 ir dėl to kad kartais, nors ir labai saikingai, švysteli made in Hollywood etiketė.
Tegyvuoja Gogol Bordello už šitą dainą.

Pyragas ne iš kirvio bet panašiai

Kadangi pasipiktinę blogo skaitytojai išsakė savo poziciją, skubu taisyti savo klaidą ir įdedu  įrašą kurį per elementariausią valios trūkumą pamiršau įkelti užvakar…
Vaizdo tampa neryškus, lengvai panyrama į flashbacką.*
Ko gero kiekvienam studentui tenka susidurti su Didžiaisiais Vasaros Migravimais, (na ir žinoma Rudeniniais parmigravimais atgal, bet tai jau kita istorija). Čia iškyla didžioji problema - kur dėti šaldytuvo turinį, kuris neapaugo pelėsiais, netapo namais neatrastoms gyvybės formoms ar kokiais mini mutantais, kurie kada nors valdys pasaulį.  Sakote neįmanoma? Nematau čia jokios problemos - viską ar beveik viską galima panaudoti! Matote, Laigeris protingas, išmano biologiją (mokėsi ją visą semestrą!) todėl gali paaiškinti savo racionalumą moksliškai - net ketvirtis Laigerio yra suvalkietiška, dar pridėkime dominuojantį geną atsakingą už racionalų resursų panaudojimą, gausime 75 procentus racionalumo! Likę 25% šiaip faini.
šis įrašas - puikiai papildo ir pastąrajį, apie atidėliojimą, kadangi į mane piktai piktai žiūri prancūziškas vadovėlis, kuriame kai nematau ko gero visi žodžiai pavirsta prancūziškais keiksmažodžiais (žr. analogišką situaciją).
Prieš aprašydama savo šedevrą iš nieko, dar pridėsiu vieną įdomų faktą apie prancūzų kalbą. Man jau sakė, kad humanitaras tai diagnozė, bet na ne pati blogiausia, manau. Tai va, klausykitės: Anglų kalba mėgsta skolintis prancūziškus žodžius. Ne išimtis ir coup de grâce, kas reiškia malonės šūvį, ar prasme, kuria šis posakis žinomas šiandien, reiškinį, kuris tampa kaip mes sakome paskutiniu vinimi į karstą. Taigi anglakalbiai vartodami šią frazė dažnai pameta raidę “c”,  ir tiems, kas jų klausosi ir supranta, “malonės šūvis” tampa “riebalų sprogimu”. Va, dabar ir jūs kam galėsite papasakoti. O jei nemanote, kad verta, tai eikite žiūrėti Camelios vaistinės reklamų.
A, taip. Mano receptas. Taigi radau šaldytuve padorų kiekį šaldytos sluoksniuotos tešlos ir varškės. Žaisti su pyragėliais neturėjau kada (aš jukMOKIAUSI), taigi nusprendžiaudaryti pyragą/vyniotinį, ar kaip kitaip pavadinsite šitą nuostabų pyragą. Pati vartojau menišką pavadinimą “Atliekutis”, bet dėl neigiamų konotacijų nusprendžiau, kad reikia atsisakyti šio termino.
Taigi pirmiausia apdorojau varškę. Gerai ją ištryniau, o po to kaip sakoma, leidau šėlti stichijoms -pridėjau vanilinio cukraus, rudojo cukraus, kakavos, cinamono ir čili miltelių.
Viskas gavosi geriau nei gerai, tik kitą kartą tarp užbaiginėjamų produktų pasistengčiau turėti vieną kiaušinį.

… ir tada varškė atsidūrė ant tešlos ir tiek ją tematė, kadangi viską susukau, viršų apibarsčiau ruduoju cukrumi ir cinamonu ir išsiunčiau į orkaitę.
Už šitą nuotrauką pyragas ant manęs labai pyko.Sakė sąžinės turėk, aš toks žalias, subliuškęs ir baltas kaip moksliuko ranka. Bet aš vis tiek nufotografavau ir dar, akivaizdu, į internetą įdėjau!. Užtaginsiu ir bus tobulas nusikaltimas.
Ir štai pagaliau! Gėlės ir iškepusio pyrago kompozicija. Gavosi labai neblogai,nors įdomiausia tai, kad labiausiai jis patiko aršiausiems mano mados ir gyvenimo būdo kritikams :)
*”There are two things I remember about my childhood; I just don’t remember it being this orange…”

Neatidėliotina pagalba atidėliojantiems

Ko gero dažnam tenka nugirsti tas lengvai banalokas frazes kaip menas gyventi, menas mėgautis (maistu/gėrimais/švelniomis voveryčių uodegėlėmis, etc.) taigi nusprendžiau vieną įrašą paskirti didžiam atidėliojimo menui.
Pasiteisinti sau, kodėl nesimokai, nerašai darbų, kurių galiojimo laikas baigiasi rytoj ar netvarkai kitokių nelabai malonių reikalų, kuriuos gyvenimas verčia daryti, kartais nebūna lengva. Taigi pateikiu sąrašą veiklos, kuri padės pratempti laiką ir kiek galima labiau nutolinti tą nemalonų REIKIA.
  • išvalyti šaldytuvą. Juk pats puikiai supranti, kad dar pora dienų, ir tas surūgęs jogurtas su nuožmaus biologinio ginklo jėga išsiverš lauk. Net jei ir ne, ar draudžiama pasvajoti.
  • nušluostyti dulkes. iš pradžių galima jose ką nors ir parašyti. Keletas keiksmažodžių, Mantas/Tomas/Ugnė wuz herr, galų gale sukurti haiku, kuriame retoriškai paklaustumėte, iš kur po velniais tos visos dulkės atsiranda.
  • pasidaryti sąrašą filmų ir knygų, kuriuos žiūrėsite, kai atliksite visas kankinančias pareigas, išlaikysite egzaminus, etc.
  • Sudaryti juodąjį sąrašą. Taip, žinau, tam visada pritrūksta laiko. Pagalvokite, kaip dažnai save keikiate, kai pasisveikinate su žmogumi, o po to prisimenate, kad ant jo pykstate.
  • Cha.lt. Visas praėjusios savaitės archyvas su video klipais, nuotraukų galerijomis, na ir aišku nepatingėkite permesti akimis šiukšlynėlio.
  • Ir šiaip, prasineškite savo įprastu internetiniu maršrutu. tarkim Facebook, Delfi, Lamebook, lrytas, gmail, youtube, etc. Kažkur girdėjote, kad Zvonkė apsivilko provokuojančią suknelę. Privalote surasti tą straipsnį.
  • Nevalingai užsiniūniavę dainą, bandykite prisiminti, kaip ji vadinasi ir kur ją girdėjote. Nesvarbu, kiek laiko tai atims ir kiek jėgų kainuos. Viskas dėl tokio kilnaus tikslo.
  • Pasiimkite laikraštį ir nuspalvinkite visas ertmes antraštėse ant P,B,R,A,etc raidžių.
  • Seniai sportavote. Padarykite penkis atsilenkimus ir liaukitės.
  • fotografuokite savo kojas, rankas, ir visus daiktus, kurie pateks į objektyvą. Sukurkite aplanka Feisbuke ir pavadinkite jį kaip nors a le Kasdienybės menas.
  • Kad jau esate feisbuke, patikrinkite anketas žmonių, su kuriais nebendravote mažiausiai penkis metus. Pažiūrėkite kaip jiems sekasi, kiek svorio priaugo ir šiaip ką veikia. Tegyvuoja privatumo spragos!
  • Nusipirkite šokoladą, kad galėtumėte save pamaloninti, kai pagaliau atliksite visus juodus darbus. Pusę suvalgykite iškart. Taip jis taps puikia motyvacija. Ar šiaip bus skanu. Manasis su migdolais.
  • Susitvarkykite darbastalio piktogramas, nes nutiks TAIP.
  • Įsijunkite Angry Birds. Jei nepereinate paskutinio lygio, gerinkite praėjusių lygių rezultatus.
  • Sukurkite blogo įrašą nelaimės draugams.
  • Kurį laiką sėdėkite ir nieko nedarykite - jūs ką tik padarėte gerą darbą. Apdovanojimas - dar šokolado.

Kiekvienam savas kinas

Chacun son cinema - tai trumpučių, vos trijų minučių trukmės filmukų kompiliacija, kurta žinomų režisierių. Savo tris minutes jie paskyrė žiūrovui. Kas jis toks – sinefilas, mėgėjas, kokia filmo žiūrėjimo kultūra, kokius katarsius ir nušvitimus jie patiria, kaip tai paveikia jų gyvenimus, kas tai – jų ateitis, dabartis, žvilgsnis į pasaulį ar giliau į save.
Filmas buvo kurtas Kanų kino festivalio šešiasdešimtojo jubiliejaus proga. Galbūt dėl to, o gal ir ne, žmonės kine dažnokai žiūrėjo Godardą. Kino teatro kasinininkė Končialovskio epizode žiūrėjo Felinio „Aštuonis su puse“, mažieji kino mylėtojai – Čapliną. Kad kinas yra kažkas daugiau nei judantys paveiksliukai bandė įrodyti bent du kino kūrėjai – jų herojai buvo akli. Žiūrint filmą išryškėjo labai aiški tendencija – moterys yra laikomos labai emocionaliomis žiūrovėmis – daugelyje epizodų jos verkė. Nuoširdžiausi kino gerbėjai – vaikai. Jiems kinas – tai stebuklas, šventė, nuotykis. Vyrai kinuose tyliai įsimyli, bando apvogti jau minėtas emocionaliąsias moteriškes, prisimena vaikystę arba galvoja apie ateitį.
Žmogiška ir gražu. Laigeris rašo devynis.
Andrei Konchalovsky "Dans le noir"

                                                     Nanno Moretti "Diaro di uno Spettatore"

                                                      Yimou Zhang "En Regardant le Film"

Takeshi Kitano "One Fine Day"