Pristatydamas šiųmetinę programą, Kauno kino festivalis žadėjo, kad „įspūdžiai persekios ir po filmo.“ Filmai išties buvo verti dėmesio: nuo sukrečiančios dokumentikos iki tylios estetikos ir žvilgsnio ne tik į kitas kultūras bei į save, todėl įspūdžiai subūrė didžiausią grupę, kone partiją, ir persekiojo mane visi kaip japonų turistai savo gidę, kol nepažadėjau apie juos papasakoti.
Jų lyderis buvo įspūdis, paliktas festivalį atidariusio filmo „Susitikimas“ (šved. Återträffen, 2014).
Susitikimas ne bet koks, o klasės!
Pagrindinė filmo herojė Anna Odell (taip pat filmo režisierė, scenarijaus autorė ir pagrindinio vaidmens atlikėja, visai kaip koks Tommy Wiseau iš The Room) atvyksta į klasės susitikimą po 20 metų. Ji žinoma menininkė, pagarsėjusi gana radikalokais projektais (ši, kaip ir nemaža dalis kitų faktų, atitinka realybę). Ten Anna atlieka karmos vaidmenį ir niekam neleidžia dalintis rožiniais prisiminimais apie mokyklos metus, primindama, kokia skriaudžiama ir ignoruojama ji buvo ir kol kiti gali skendėti palaiminguose idealizuotuose svajose apie mokykloje praleistą laiką, jai likęs tik kartėlis, nenuplaunamas jokia toliau ja lydėjusia sėkme.
Ir štai, išmušė Annos valanda, kai ji visiems gali išdėti jų nusikaltimus.
„Visi“, žinoma, to labai neįvertina, ginasi tuo, kad buvo vaikai, bet, ko gero, rasti kontrargumentą tokiam pasiteisinimui nesunku – visi jie buvo vaikai, skyrėsi tik jų padėtis. Ir štai matome solidžius vyriškius ir moteriškes, bebaigiančius ketvirtą dešimtį, ir besiaiškinančius, kodėl vieni buvo mėgiami, o kiti – ne. Ir galbūt tai, kad praėjus tiek laiko Anna nori išsiaiškinti tą nelemtąjį KODĖL galime suprasti, kad vaikų patyčios tai ne žaidimai o randus paliekančios traumuojančios patirtys. Kažkodėl manau, kad žiūrėdami šį filmą susitapatinsite ir užjausite Anną arba šiek tiek nepatogiai pasimuistysite ant kėdės supratę, kad jūsų, atrodytų, nekaltas pastabas kažkas prisimena ir po 10/20/30 metų (Anna primena, kad mokykloje jai kažkas yra siūlę eiti namo nusižudyti ir negadinti visiems nuotaikos).
Taigi po kulminacinio šio susitikimo momento sužinome, kad Anna į susitikimą pakviesta visgi... nebuvo. Ir apie tai sukūrė filmą, kurį po to rodė savo buvusiems bendraklasiams (labai išsisukinėjantiems ir jos vengiantiems, dėl suprantamų priežasčių) ir bandė išsiaiškinti, ar bijant tokios reakcijos, į susitikimą ji nebuvo pakviesta.
Taigi antroje filmo dalyje aplankysite daug Annos bendraklasių ir suprasite, kad nėra vienos tiesos, ir Anna, būdama introspektyvi, tai supranta pati ir parodo nieko neslėpdama.
Filmas pasižymi unikaliu būdu kalbėti apie patyčių problemą, geru aktorių darbu, gražia fotografija ir muzika. Visgi sutinkant bendraklasį po bendraklasio (hr.. man labiau patiko žodis klasiokas) tuos pačius dalykus išgirstame tiek kartų, kad geriau, atrodo, Anna būtų pati surengus susitikimą ir tiek savo filmą parodžius, tiek nuomonę išdėsčius vieną kartą, bet su fejerverkais, fanfaromis ar bent jau bengališkomis ugnelėmis.
Nepaisant to, istorijos pasakojimo originalumas paperka, vis pagauni save svarstant, kiek viskas paremta biografiniais faktais, ir ar pats neturėtum, ko nors atsiprašyti...
Jei reiktų įvertinti, tai būtų 8/10.
