Mažos didžio žmogaus mintys

Laigeris grįžo iš puikių atostogų ir susidūrė su poatostoginiu sindromu, kai sunku patikėti, kad išvis buvai kažkur išvykęs. Laimei, žmonėms ichtiandrams pasireiškia ne tokie stiprūs simptomai, kadangi jie gali sėkmingai prisitaikyti prie bet kokių sąlygų, o po to ir atsitaikyti. Taigi manoji adaptacijos programa įtraukė filmus, pyragus, šiek tiek rutinos ir planavimo į priekį! Puiki kombinacija. Dar labai padeda smėlis, kuris byra iš visų įmanomų kišenių ir net girdžda tarp dantų. Na o šiandienos rubrikėlėje LAIGERIS MĄSTO APIE GYVENIMO MĮSLES, trys pastebėjimai

Pirma, kalbėti apie save trečiu asmeniu ima darytis labai smagu,  imu galvoti, kad dar net ir kokio titulo reiktų, tarkim jūsų Blog‘ybe ar kažką panašaus, pagaunat, pagaunat?

Antra – atradau dar liūdnesnį dalyką už „gatavai“ užrašytus atvirukus – pasirodo Nokios telefonuose prie tokių šabloninių žinučių kaip „Vėluosiu“, „Atvyksiu“, „Ačiū“, yra dar ir „Ir aš tave myliu“...  Nors suskaičiavau, kad nuvingiuoti per visus meniu iki šablonyno reikia paspausti daug daugiau mygtukų nei reiktų norint parašyti tai pačiam. Na bet  kam apsiriboti šiais? Siūlau šablonus papildyti kitoms kasdieniškomis frazėmis kaip „Ar tekėsi už manęs“ ar tarkim „Tu mano vaiko tėvas“.

Trečias dalykas, negaliu pakęsti, kai žmonės sako žodį  „Pokas“(pokelis/pokutis). Man tai tas pats kaip Lilei žodis „moist“ ar kitems žmonėms putplasčio skleidžimas garsas. Gal čia filologų liga, nežinau.

Na, o pabaigai – mano seni nauji draugai Warpaint. Ir pyragas. Slyvų pyragas. 

Pamokančios istorijos

Darbas ore išeina į nauda kam tik nori tik ne šviesiaodžiams žmonėms. na, bet bent jau būna laiko apmąstyti gyvenimą. Tarkim vakar vienos tokios mąstymo sesijos metu svarsčiau, kad gyvūnų pasaulyje būna neką mažiau dramos nei kad tarkim žmonių. Paimkim tarkim kad ir statistinio paukščio lizdą. Staiga jame gimsta vienas miiiiližiniškas baby bird, na kaip tas 7 kilogramų kūdikis Teksase. Tėvai vos pajėgia jį išmaitinti, jis vis grėsmingiau stumia kitus paukščiukus prie lizdo krašto, o jo plunksnų raštas dar visai kitos spalvos. Tėtis Paukštis pakelią sparną prieš Mamą Paukštienę klausdamas su kokiu čia ereliu buvai man neištikima, didysis vaikas irgi ima klausinėti, ar jis kartais neįvaikintas ir tik protingosios Pelėdos įsikišimas viską išsprendžia. Pasirodo, jų lizde be jokio įspėjimo įsitaisė gegutės kiaušinis.

Gegučiui paauglystė, jis pradeda maištauti, išmeta savo brolius iš lizdo ir monopolizuoja visą medį. Jokio dėkingumo.

Žiūrim toliau.

Vėžliukai.

Ne visiems pasiseka atsidurt miesto kanalizacijoje ir mutuoti, kaip keturiems visiems pažįstamiems kovotojams už teisybę. Kiti štai pajūry, naktį, išsikapstę iš smėlio į mėnulio apšviestą paplūdimį šaukia mamytę kol užkimsta balsiukai. Kažkas atsiliepia, jie bėga jūros link, kur pasirodo, kad nuploninęs balsą juos viliojo krabas... Laimingieji pabėga į jūrą.. Šią istoriją girdėjau per Animal Planet laidą, kur interviu davė seniausias pasaulio vėžlys. Jo vardas Konstantinas, dar dabar pamenu.

Lyrauodegiai paukščiai

Įsivaizduokite. Pusę metų renčiate gražiausią pasaulio pavėsinę, apkaišiojate ją plunksnomis, blizgučiais, saldainių popieriukais, išmokstate mintinai pagroti visą Coldplay diskografiją, kadangi tai jos mylimiausia grupė, surengiate jai autorinį koncertą, o ji pasirenka kažkokį nupiepėlį kuris tesugeba sucypsėti tris akordus iš kažkokios šešiolikmečio muzikos dievuko dainelės. No ladies this year.

Įsivaizduokite. Jūs esate paukštis pačioje paauglystėje. Esate ramus ir santūrus, priešingai nei prieš tai minėtas gegutis. Jūsų broliai žiauriai gražūs, jų plunksnos geltonos, jie faini, juos visi bando paglostyti, o pamatę jus klausia, ar jūs kartais ne iš sugedusio kiaušinio išperėtas. Ir štai tėvai pasisodina tave ir sako - mes nesame tikrieji tavo tėvai. Boom. Adopted. Prie šito prisideda ir nepasitikėjimas savimi, nuolatinis pergyvenimas dėl savo svorio, grūdų slėpimas nuo mamos anties (taip mama, viską sulesiau), o tada ateina žiema, Šalta, nėra ką valgyti, o ir norėtųsi visai, kol vieną pavasarį pamatai save atsispindinčią vandenyje, tvenkinio gražuolę, kuriai kiti gulbinai siūlo iškedenti plunksnas. True story. Skaičiau vieno ornitologo knygoje. Andersenas pavardė, jei neklystu.

Gerai, šiam kartu tiek pamokomų ir kas svarbiausia tikrų istorijų iš gyvūnų gyvenimo. Kad ir kaip jums blogai, jis bent jau turite internetą. O aš turiu MP3 grotuvą ir einu toliau darbuotis. Kam įdomu, negaliu liautis klausytis šitos dainos :D

Information is power #1 ūsai

Šiandien mąsčiau apie tai, kas gali būti geriau už smagius dalykus? Tai smagūs ir naudingi dalykai.

Taigi nuo šiol, drum rolls, atsiranda naujas tagas – fun facts! Pirmajame tokio pobūdžio įraše norėčiau pakalbėti apie tai, kodėl žmonės (didžiąja dalimi vyrai) ėmė auginti ūsus.

Pirmieji įrašai apie sąmoningą veido augmenijos formavimą siekia dar šumerų laikus, kai šie didūs išradėjai šalia rašto, rato atrado ir dalyką retai akcentuojamą istorijos vadovėliuose – kasą. Taip, anksčiau kasos pynimas buvo išimtinai vyrų užsiėmimas, užuominų apie tai randama ir Gilgamešo epe, ir išlikusiose molio lentelėse. Vienoje lentelių pasakojama apie rengiamas varžybas – kas greičiau iš savo barzdos nupins tvirtą kasą. Palyginus su to laikmečio barzdomis, Antano Kontrimo veido augmenija tėra dantų šepetuko šereliai.
Tačiau kaip jau minėjau, kadangi šumerai išrado ratą, ilgos barzdos tapo nebepatogios, kadangi jas nuolatos įsukdavo. Buvo pereita prie patogesnių šukuosenų, trumpesnių ir praktiškesnių barzdų.

Iš vėliau istorijos šaltiniuose randamų dokumentų (aš kalbu apie Europos istoriją, kuri esamuoju momentu yra pagrindinė mano specializacija) arčiau prie veido plaukų priežiūros estetikos buvo priartėję graikai. Kultūringi visame kame, savo barzdas jie tvarkingai apkirpdavo, nepamiršdami ir ruožo virš viršutinės lūpos. Barzda labai praversavo dėl to, kad Graikija, kaip Europos filosofijos centras knibždėte knibždėjo mąstytojų, kurie intensyvaus mąstymo procese dažnai mėgdavo mąsliai glostyti minėtąsias tvarkingasias barzdeles ir kontempliuoti apie visatos kilmę. Tuo pačiu metu Šiauriau Europoje gyveno barbarai Normandų tautos, kuriose barzda atlikdavo maisto saugyklos vaidmenį- kariu galėdavo tapti tik tas vyras, kuris savo barzdoje sugebėdavo paslėpti bent svarą mėsos, keletą šlaunelių ar sūrio gabalų. Šiek tiek geresnė padėtis buvo vienuolynuose, kur vienuoliai ne tik tapo barzdos skutimosi pionieriais, bet ir išsiskusdavo tonzūras. Buvo sakoma, kad pamatyti daug vienuolių mėnesienuoje nulenkusių galvas – tai nepamirštamas reginys.

Bet grįžtam į Balkanus. Sokratai buvo išnuodyti, Graikiją užkariavo romėnai, kurie prieš patekdami į graikų kultūros nelaisvę, visgi spėjo įdiegti savo požiūrą į šukuosenų madas – tiksliau jokios veido augmenijos netoleravimo. Dar daug amžių prieš Petro Didžiojo karaliavimą, įvyko pirmieji prievartiniai barzdos skutimai. Taip pat vertėtų paminėti, kad laikui bėgant romėnams ėmė atsiliepti valgymas iš švininių indų ir nuolatiniai vaikščiojimai į pasimatymus su savo seserimis ir... broliais. Šiuo laikotarpiu paplito ir pirmoji depiliacija vašku, laikyta Termos lankytojo prievole.

Na, kadangi viskas ima skambėti kaip How I Met Your Mother, peršoksiu prie pirmojo oficialaus ūsoriaus. Šiek tiek priešistorės niekam nepakenkė, o dabar prie reikalo. Pirmasis žmogus, oficialiai įrašytas bažnyčios archyvuose kaip keistos, provokuojančios išvaizdos įtartinas tipas, dėl savo flambojantiškos išvaizdos (man kažkodėl LABAI patinka šitas žodis) patekęs į inkvizicijos tarnų akiratį.  What‘s the big deal? Paklaus anglakalbiai mano blogo skaitytojai.  Patys pagalvokit – šokiruojant visuomenę nueitas ilgas kelias. Na taip, jis greičiau sukasi spirale – juk Romos imperatorius, jei gerai pamenu Kaligula, buvo paskyręs konsulu arklį, bet tamsieji amžiai žmones vėl apramino. Bažnyčia turėjo tam savo priemonių. Taigi, tokia neįprasta šukuosena buvo kaip išsišokimas. Jam buvo liepta nusiskusti tuos ūsus arba prisiauginti barzdą, tačiau nė vieno nė kito jis nepadarė. Taigi susipažinkit – žmogus, apie kurį aš kalbu yra vardu Mustachijus Bakendordo iš garsios gotų riterių giminės. Sakoma, kad jo protėvis Viskeris Bakenbordo buvo vienas karaliaus Artūro riterių, vėliau gavęs žemės ir įsikūręs žemyninėje Europoje. Keli išlikę laiškai liudija, kad jis dažnai mėgdavo tepti savo plaukus kiaulės taukais, kad šie būtų paklusnūs ir dėl to pelnęs tylias savo pavaldinių pašaipas. Na o istorija su Mustachijumi yra ganėtinai paprasta. Tą mums atskleidžia išlikęs laiškas jo seseriai, ištekėjusiai už kito karaliaus vasalo riterio tolimame karalystės krašte. Laiško esmė tame, kad nors ir būdamas be galo drąsus mūšio lauke, Mustachijus turėjo vieną neįveikiamą baimę. Jis siaubingai bijojo tamsos. Taigi kartą, eidamas tamsiu koridoriumi į nenurodytą vietą, jis rankoje nešėsi lajinę žvakę, paslydo ant žiurkės ir padegė sau barzdą. Rimtesnių sužalojimų išvengė,tačiau barzda taip ir nebeataugo, liko tik plaukai virš viršutinės lūpos. Mustachijus ilgai graužėsi, kadangi stora barzda buvo jo pasididžiavimas, perduodamas iš kartos į kartą. Dar savo mirštančiam tėvui jis buvo pažadėjęs, kad niekada jos nekirps. Būtent todėl net ir verčiamas inkvizicijos, nepakluso nusiskusti savo barzdos likučių. Be jo sesers, niekas taip ir nesužinojo, kad barzda jam tiesiog neauga. Vis tik ilgainiui tokia veido plaukų kombinacija tapo pasipriešinimo inkvizicijai simboliu, o vėliau – ir nauja mada. Tik varšgas Mustachijus niekada ir nesužinojo, kokio judėjimu pradininku tapo. Kaip viename paskutinių laiškų rašė savo seseriai, „be barzdos jaučiuosi toks pats nuogas, lyg būčiau pamiršęs užsimauti kelnes“. 

Taigi o dabar šiek tai vaizdinių įrodymų, kodėl turėtume būti dėkingi Mustachijui. Su tinkama muzika, aišku

Haters and Whales

Žinot kaip sako, haters gonna hate, šiandien sulaukiau pirmųjų priekaištų savo blogo adresu. Pagrindiniai šios [ne]konstruktyvios kritikos elementai buvo šie:

1. Aš neturiu apie ką rašyti;
2. Prirašau per daug, taigi nėra tiek durnelių, kurie netingėtų skaityti mano nesąmonių;
3. Turinio trūkumą bandau dangstyti nuotraukomis;
4. Mano blogą skaito tik vienas žmogus (čia galiu drąsiai pasakyti kad tai yra netiesa – skaito bent DU. Juk blogo rašytojas irgi įeina į tą skaičių :D)

Esu žmogus, kuris oriai priima bet kokią nuomonę. Tiesiog su sad walk nueinu į vonią, ir atsukusi dušą išsiverkiu. Todėl susivaldysiu neįkėlus savo kritiko nuotraukos, kurioje jis miega apsikabinęs seilėtą pagalvę. Galbūt šito ir nebūčiau rašius, bet jau seniai apšviečiau pasaulį apie tai, ką veikiu, todėl bandau nuraminti sunerimusius. Aš gyva, sveika, ir net pakankamai geros nuotaikos. Šiek tiek kulinarinu. Mano naujausias šedevras vadinasi „Malkos po sniegu“ ir atrodo... na kaip atrodo :D  

 Skanus dalykas, reiks kartoti, jei dar kada turėsiu vyšnių. Dar labai džiaugiuosi tuo, kad mokinuosi brazdinti gitara!!
 Čia ko gero dėl to, kad mano didžiai gerbiamas draugas snobsteris ir vesternų žinovas nusprendė, kad jau geriau kęsti mano grojimą nei dainavimą. Prašė tik vieno – kad niekada, niekada nesiliaučiau dainuoti banginių dainų. Žinot, gi su šituo dalyku net kompaktus leidžia, tai labai atpalaiduoja ir ramina. Gal kas pamenat, buvo toks serialas „Vandenyno mergaitė“ apie merginą, kuri šnekėjosi su banginiu. Tai va, aš  totaliai suprantu, ką tas banginis šnekėdavo. I do speak Whalish.