Ignorance is bliss. Sako žmonės, kurie kažką išmano. Nors žinojimą ir nežinojimą galima sukurti visai neblogą ir tarpusavyje susišnekančią komandą. Jei per daug pripainiojau, skubu paaiškinti. Kalbėsiu apie filmus, mažiausiai kelis. Ir šiai minčiai iliustruoti pradėsiu nuo to, kuris mažiausiai susijęs su visais likusiais.
Kai buvau maža, dar kokių septynių ar aštuonių, rodė tokį filmą apie demonišką berniuką vardu Junior. Džiunoras. Kartu su tokiu isteriškai šnekančiu aktorium Gilbert Gottfried. Tai va, tas filmas tada man juokingiausias dalykas pasaulyje, juokingesnis net už italo Fantocio ar pliko vyro iš Anglijos nuotykius. Taip. Mano skonis tada buvo keistas. Kadangi niekam ne paslaptis, kad nėra tokio filmo, kurį per televiziją pamatytum tik vieną kartą, tą sunkų vaiką visai netyčia užtikau bėgiodama po kanalus po nežinau kiek metų. Lėkštesnio ir siaubingesnio dalyko jau senokai nebuvau mačiusi. Akis badė ne tik turinys, bet ir forma. Ką galiu pasakyti praeities Laigeriui? Žiūrėk mažiau televizoriaus.
Tačiau lygiai taip pat pamenu filmą, kurio nė pavadinimo nežinojau, bet metai po metų galvoje gyveno scena apie vyrą, kuris išsikasė ilgą tunelį, pabėgo iš kalėjimo ir lyjant lietui stovėjo iškėlęs rankas į dangų. Po to tą filmą mačiau bent kelis kartus, negana to, skaičiau novelę, pagal kurią jis buvo sukurtas. Taip taip, garsusis Šošenkas, kuris dar man visai mažai užstrigo kaip kažkas nerealaus. Nors prisiminiau tik detales ir tai ne viską supratau.
Kokia šio rašinėlio mintis? Kad kartais mes ką nors renkamės instinktyviai ir tai atsiperka arba ne. Kad kartais mes išaugame savo pomėgius.O kartais ne. Kiek iš mūsų turėjo Eminemo periodą? Kiek turėjo Linkin parkų ar šiaip metalo? Kam jie vis dar patinka? Nesijaudinkit, Bieberio nesiklausau, tiesiog ko gero sąmoningai ar ne, mes muziką renkamės kaip garso takelį savo gyvenimui. Dar ir dabar dainos, kurių klausiausi prieš kelis metus vasarą man kartais daugiau sukelia prisiminimus nei norą tiesiog dar kartą jų paklausyti, nes jos nebeskamba taip pat. Smerkit man už klišę, bet šiandien jau girdėjau ir pati pakartosiu – du kartus į tą pačią upę neįlipsi. Nors lieka ir dainų, kurios išeina atostogų, sugrįžta, vėl išeina ar kurių nesiklausai nes jos daugiau ar mažiau sukasi nuolatos in a mental gramophone. Ir kurios augant skamba kitaip todėl lieka. Taip ir su filmais – vienus mėgsti kad ir kiek beaugtum, kad ir kaip juos sugadintų ... akademinės žinios.
Ko gero labiausiai nuo šio fenomeno mano gyvenime kenčia vargšė našlaitė Džeinė Eir.
Mūsų draugystė prasidėjo nuo vieno nelabai didelio miesto bibliotekos. Dažnai girdėjau – Omg, kokia gera knyga, bet apie kiek daug dalykų taip girdime, ir kokie subjektyvūs jie būna. Tarkim atsiprašau žmogaus, kuris skaitys ir atpažins čia save, bet kad ir kiek mieloji man aiškini kad naujas Nightwish albumas bus geras, aš tikrai jo neklausysiu jei prieš tai neteks pralaimėti kokių lažybų :D
Vieta flashbakui
Laigeris dar visai niolikmetis, mokosi paskutinės klasėse, jam saikingai atseikėta paaugliškų dramų nuo kurių norėtųsi užsimiršti, o kadangi draugai daro per mažai blogos įtakos ar bent jau daro bet ne į tą pusę. O ką daro žmonės kai jiems blogai? Bėga į alternatyvią geresnę realybę. Ar bent jau paprastesnę. Tai taip ir susikirto mūsų su Džeine keliai. Aš skaičiau knygą po knygos, o kai pradėjau skaityti ją, nepaleisdavau iš rankų. Kažkokiu stebuklingu būdu iki to laiko buvau mačiusi tik gabaliuką ekranizacijos, tad skaitymas nebuvo vizualiai užterštas jokiais įvaizdžiais ir teikė gryną malonumą (su šituo reiškiniu susidūriau, kai skaičiau Rita Hayworth and Shawshank Redemption – kur Redas yra raudonplaukis airių palikuonis, o aš vis tiek vaizdavausi jį kaip Morganą Freemaną :D) . Istorija nebuvo labai banali, pakankamai negirdėta, tuo labiau, kad net ir šiuolaikiniame kine, kuris sukasi vien tik iš banalių siužetų ar visais įmanomais būdais perdirbtų istorijų, gali rasti geriausiu atveju tik ekranizacijas, o ne kokius „Niu Jorkas. 2005. Vargšė našlaitė meksikiečių imigrantė Juanita Eiraro atvyksta dirbti į valstijas ir įsidarbina pas turtingą našlį, kuris turi paslaptį“. Na ok, siužetas skamba banaliai ir ko gero yra ne kartą naudotas, bet tai tiesiog šabloniškas siužetas kinui, galbūt artimas motyvu, nes tikroji Džeinė gali atsiskleisti tik tam tikrame erdvės ir laiko santykyje. Bent aš taip manau.
Taigi kaip minėjau, ši knyga man buvo nuostabi istorija, puikiausias ‚kaltas malonumas‘, ir nesigėdinu to pasakyti, toks yra ir dabar. Apskritai, to vadinamo guilty pleasure temą žadu išplėtoti vėliau – visi mes juos turime, šiek tiek gėdijamės ar ne, ir jau vien tai apie mus šį tą pasako. O tęsiant apie Džeinę, amžina taisyklė sako, kad geriausi dalykai tampa klasika. Jais sekama, jie kopijuojami iki begalybės kol tampa simboliais. Jie analizuojami, narstomi po kaulelį, juose ieškoma prasmės, jie interpretuojami visais įmanomais būdais ir ne visi atlaiko išbandymą, nebent esi pasiryžęs ignoruoti viską, ką sužinai.
Pirmasis išbandymas, kurį patyrė Džeinė mano akyse buvo teksto analizės kursas, kurį turėjau pernai. Jame daug kalbėjome apie gotiką, baironiškuosius didvyrius, charakteringus bruožus ir tai mane privertė nemaloniai pasimuistyti – Džeinė turėjo daugelį charakteringų gotikai bruožų – tipišką baironišką didvyrį su tamsia praeitimi ir paslaptimi bei kalte, jauną nekaltą merginą, tamsią pilį, audras, didingus bet niūrius kraštovaizdžius, sapnus, pamišėlę (kuri davė pavadinimą garsiam feministiniam veikalui ‚Madwoman in the attic‘), daugelį įvaizdžių, kurie man Džeinėje atrodė tokie natūralūs, o juos pasirodo naudojo kelios kartos to žanro rašytojų apie daugiau nei penkias dešimtis metų ir pasiekė net Edgarą Alaną Poe, įkvėpė Varną ir daugelį kitų nerealių kūrinių (simboliška, bet E.A. Poe teigė, kad literatūra neturi būti apie kasdienybę, kad joje žmonės turi rasti pribėgą, kitokį pasaulį, kuriame galėtų pasislėpti nuo realybės - taigi, Džeinės žanras, pagal bendriausius kanonus tam puikiai tinka). Visi mūsų ko gero patiria tą jausmą, išeidami iš vaikystės į paauglystę supranta, kad jų tėvai yra tik žmonės, kurie klysta ir ne visada gali viską išspręsti. Arba kai žmogus, kurį laikai išskirtiniu pasirodo banalesnis už Scary Movie siužetą. Bet atleisti galima daug ką, tuo labiau, kad Džeinės magnetizmas pranoksta bet kokio žanro ribas.
. Žinoma, iš mūsų laiko perspektyvos jame netrūksta lengvo banalumo. Pavyzdžiui, epizodas, kuriame Ročesterio balsas per didžiausius atstumus pasiekia Džeinę. Toks nepaprasto ryšio tarp mylimųjų akcentavimas atrodo kiek per akivaizdus, jam trūksta subtilumo. Bet čia ko gero net ne kartų, o šimtmečių skirtumas. Juk ir kita garsi rašytoja Džeinė Austen jau rašydama savo laiku propagavo senamadiškas vertybes ir ignoravo ryškias naujos visuomenės formavimosi tendencijas, bet jos siužetai neretai dirbami, perdirbami, pritaikomi šiandienai ir tokie laiko patikrinti, kad dar ilgai bus naudojami. Džeinė Austen, beje, irgi nusipelnė šiokių tokių atskirų pastebėjimų apie, kad kartais viskas ne taip romantiška, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, bet paliksiu tai kitam įrašui.
Antras išbandymas buvo visos matytos ekranizacijos, kadangi po kai kurių visgi teko išgraužinėti užsilikusius įspūdžius. Kai kurių mačiau tik tiek kiek leido scenos jutubėje. Kitas- visas, o yra ir tokių (tiksliau tokia), kurią moku kone mintinai. Ilgai mąsčiau – rašyti chronologine tvarka ar pagal sudėtingą ir įmantrią laigerio vertinimo sistemą. Laimėjo pirmoji.
Laigerio namuose, beje, greit bus rengiamas Džeinės Eir ekranizacijų festivalis. Norinčius prašome registruotis komentaruose. Keli laimingieji bus atrinkti ir burtų keliu.
Na o dabar – Laigerio gidas į Džeinės Eir pasaulį
· 1943 Joan Fontaine and Orson Welles. Iš pradžių turiu pridurti, kad esu žiauriai kibi dalykuose, kurie liečia kastingą – jei darai filmą tik iš garsių pavardžių, laigerio pritarimo negausi. Šioje adaptacijoje Džeinei aštuoniolikos niekaip neduosi. Fontaine buvo 25 filmuojant šį filmą. Kaip pamatysime vėliau, dar ne pats blogiausias variantas. Bet tokį pasirinkimą galima suprasti – kinas tais laikais buvo dar ganėtinai jaunas ir kriterijai kiti. Bet iš šios Džeinės lūpų tariami legendiniai žodžiai na tai kas, kad aš negraži ir paprasta, skamba ironiškai. Welles‘o Ročesteris pakankamai tamsus, bet nepakankamai charizmatiškas. Filmas labai gražus, tačiau vis tiek atrodo panašus į dar vieną meilės istoriją su gotikos elementais, besibaigiančią priartintu bučiniu. Jaučiausi šioks toks deja vu, nemenkas panašumas į prieš keturis metus pasirodžiusį debiutinį Hičkoko darbą Rebeka (1939) , tiek motyvais tiek tuo, kad abiejuose filmuose yra Joan Fontaine, gotiškas namas, nujaučiamas paslaptingos moters egzistavimas ir praeities tragedija. Apibendrinant, ši versija atspindi daugiau filmavimo nei adaptuojamojo kūrinio laiką. Laigeris rašo 8.
· Čia vieta versijoms, kurias demonstratyviai ignoruoju kaip mėgėjiškas blogąja prasme. Šešiasdešimtmečiai Ročesteriai, trisdešimtmetės Džeinės bei Džeinės su MAKIAŽU IR PEŠIOTAIS ANTAKIAIS bei laku supurkštais plaukais.
· 1983 Zelah Clarke and Timothy Dalton. Šilčiau, nors Ročesteriui trūksta tamsaus Welles‘o nuožmumo ir valdingumo ir šiaip sunku nepastebėti teatro aktoriui būdingų manierų. Čia yra epizodų, kurių nerasi knygoje, bet jie neiškrenta iš bendro konteksto. Džeinė atrodo šiek tiek flegma o veiksmas tiek dinamiškas kiek sekmadienio popietė senelių namuose, bet po kelių dešimtmečių, tai pirmas vertas dėmesio darbas.8.
· 1996. Charlotte Gainsbourg and William Hurt. Su prancūzišku akcentu šnekanti Džeinė niekada nuotaikos neturintis Ročesteris. Garbė žodis, ar scenaristai dirbo atsidarę santrauką wikipedioj ar panašiam tų laikų jos atitikmenyje? Žiūrint į šią porą atrodo, kad jie abu pavargę nuo gyvenimo o nuo tos meilės jiems daugiau skauda nei gera. Net Ročesterio afera su svečiais Tornfilde neatrodo įtikinama. Minorinis filmo tonas užkerta kelią plėtoti daugeliui temų, svarbių norint atskleisti šios istorijos esmę. 7
· 2006 Ruth Wilson and Toby Stephens. Ačiū BBC. Ir čia laigerio objektyvumui atėjo galas ir tenka prisipažinti, kad visos versijos yra vertinamos pagal šią. Tobulas duetas, tobula dinamika, tobuli aktoriai. Ruth Wilson Džeinė yra protinga, miela, nedaug temačiusi mergina, kuri bando kažkaip kabintis į gyvenimą. Visas jos gyvybingumas atskleidžiamas sąveikoje su Ročesteriu, jis padeda jai atsiskleisti žiūrovui ir pačiai sau. Juk mes patys nežinome, kaip elgsimės vienoje ar kitoje situacijoje ir ko galime iš savęs tikėtis, kol kas nors nenutinka. Tas kas nors Džeinei ir yra Ročesteris. Ūmus, nervingas, ryškiai turintis patirties ir ne tik aplinkybių bet ir savo nevaldomos aistros auka. Čia jis vienas tų ypatingai žavių žmonių, kurie tokie patrauklūs, kad jiems gali atleisti daugelį ydų. Gotikos šioje versijoje mažiau, ji trunka keturias valandas, per kurias spėjama atskleisti ir santykių evoliuciją, ir praeities vingius ir leisti Džeinei pakankamai atsidžiaugti nepriklausomos moters gyvenimu. Spėkit kiek rašau. 10 aišku.
· 2011 Michael Fassbinder and MiaWasikowska. Australė ir vokietis, režisuota amerikiečio. Šios versijos labai laukiau. Galbūt man, pripratusiai, prie keturių valandų versijos, tai buvo panašu į sutrumpintą istorijos atpasakojimą, bet dabar, kai jau apsipratau, tai viskas labai vietoje ir laiku. Wasikowska puikiai tinka Džeinės Eir vaidmeniui, gal kartais jai ir pritrūksta gyvybės ir atrodo, kad ji nuolatos kovoja su dusinančiu korsetu –kuris kurį, bet kol kas laimi Mia. Ročesteris nuožmus, ūmus, radęs galimybę pagaliau būti laimingu ir siekiantis to bet kokia kaina. Bet Jane jam pasako – padaryčiau dėl tavęs viską, ką būtų teisinga padaryti.Taigi, kad ir kaip jos širdis plyšta, kad ir kaip jai gaila jo, kaip sako Toby Stephens apie Ročesterį , ‚he needs to go an extra mile“.
Šis kūrinys nepaprastas – skaitant pirmą kartą į akis krenta dalykas, prie kurio mes ko gero atpratom – akcentuojama tai, kad jie abu nėra gražūs, kad ji mažutė, smulki ir pilka (iš išorės) o jis enigmatiškas, traukiantis ir nenuspėjamas, bet net pati Džeinė niekada neveidmainiauja ir nesako jam, kad jis gražus. Pažiūrėkite bet kokį filmą šiandien – ar yra kas nors svarbiau už išvaizdą? Net ir pamilęs kokią akiniuotą merginą su kabėm, herojus už tai būna apdovanotas stebuklinga jos permaina (nuimami akiniai ir paleidžiami plaukai, plius modernesni drabužiai). Džeinės Eir istorijos ašis yra du žmonės, kurie iš pirmo žvilgsnio yra siaubingai nesuderinami ji tik guvernantė be jokių pajamų (tais laikais ponai RETAI vesdavo merginas dėl pajamų – juk apie gražuolę Blanche Ingram ponia Fairfax irgi sako – kokia ji graži, bet neturi nė cento, o tai būtume seniausiai šventę vestuves), jis gerokai vyresnis, visko matęs, patyręs ir dar aišku (SPOILER ALERT) vedęs. Bet jie abu vienas kitą supranta, abu randa vienas kitame to, ko jiems trūko ir dėl to yra stipresni už visus kitus, nes pasirenka būti laimingi nepaisydami jokių socialinių prietarų. Būtent todėl Džeinė pabaigoje ir gali ištarti garsiausią frazę visoje knygoje – READER, I MARRIED HIM.
Tai tiek. Jei sunku, norisi atsipūst, pabėkit į laikus, kurie buvo velniškai sunkūs, bet per beveik dviejų šimtų metų filtrą atrodo kaip idealistiškas, paprastesnis pasaulis. Juk tik su vyno taure ir tik vienam ar dviem vakarams. Pigu kaip ir atostogauti prie lango.
